Apie tai, kaip vienas žmogus užvirė labai daug košės.

Berklio gydytojas Edward Jenner (1) buvo ne tik smalsus, įžvalgus gamtos žmogus, bet pasižymėjo ir sveika nuovoka bei moksliniu požiūriu į problemas. Gydytojo laipsnį jis gavo 1792 m. tarnaudamas Šv. Andriaus ligoninėje. Su vienu iš savo mokytojų John Hunter palaikęs gerus ryšius, Jenner jam kartą parašė: „Kam spėlioti? Kodėl tiesiog neišmėginti eksperimento?“. Tuomet jam turbūt nė į galvą nešovė, kad dėl tokio sveiko mokslinio požiūrio jis taps tuo žmogumi, kuris išgelbės daugiausiai gyvybių pasaulyje.

Dr. Edward Jenner 1801-aisiais. Paimta iš Dunn PM. Dr Edward Jenner (1749-1823) of Berkeley, and vaccination against smallpox. Arch. Dis. Child. Fetal Neonatal Ed. [Internet]. 1996 Jan [cited 2013 Dec 19];74(1):F77–8. Available from: http://www.pubmedcentral.nih.gov/articlerender.fcgi?artid=2528

Dr. Edward Jenner 1801-aisiais. Paimta iš Dunn PM. Dr Edward Jenner (1749-1823) of Berkeley, and vaccination against smallpox. Arch. Dis. Child. Fetal Neonatal Ed. [Internet]. 1996 Jan [cited 2013 Dec 19];74(1):F77–8.

Nuo raupų XVIII a. mirdavo kas dešimtas, o išgyvenę dažnai likdavo subjauroti. 1768 m. dar būdamas mokinys Jenner išgirdo vieną pienininkę sakant, kad ji niekada nesirgs raupais, nes jau persirgo karvių raupais (dažniausiai švelnia forma pasireiškiančiais žmonėms). Jenner to niekaip negalėjo išmesti iš galvos ir ateinančiais metais apie tai išsamiai diskutavo su savo mokytojais ir kitais specialistais, tačiau be atsako. Į jo eksperimentų idėjas nekreipė dėmesio ir Karališkoji Bendruomenė. Galiausiai Jenner pastebėjimai buvo išspausdinti 1770-aisiais straipsnyje „Inquiry into the Causes and Effects of the Variolae Vaccine“, kuriame jis išsamiai aprašė žmones užsikrėtusius karvių raupais ir įgijusius imunitetą raupams. 1796 m. kovo 14 d. Jenner atliko eksperimentą, kuris ilgam išliks legendinis, nes jis padėjo pamatus moderniajai vakcinologijai. Jenner paėmė pūlių nuo karvių raupais užsikrėtusios melžėjos rankos ir įterpė infekciją į 8 metų berniuko rankoje padarytus du apie pusantro centimetro ilgio paviršinius odos įpjovimus. Septintą dieną berniukas skundėsi diskomfortu pažastyje, o devintą atsirado nežymus šaltkrėtis, silpnas galvos skausmas, ir dingo apetitas. Vaikas buvo neramus, tačiau jau kitą dieną jautėsi puikiai, o žaizda gijo sparčiai. Po 6 savaičių berniukas buvo pakartotinai užkrėstas, tačiau nebe karvių, o tikrais raupais. Jis nesusirgo. Eksperimentas buvo pakartotas su 20-ies savaičių naujagimiu, ir sulaukta tokio paties rezultato. Atsakas į Jenner atradimą buvo labai įvairus – nuo pašaipų ir nesusidomėjimo iki didelio entuziazmo, ypač iš užsienio šalių. Nepaisant visko, per kelis ateinančius metus šimtai tūkstančių žmonių buvo vakcinuoti, mirštamumas nuo raupų stipriai sumažėjo, o Jenner buvo apgaubtas šlove: parlamentas jį apdovanojo 30 tūkst. svarų premija, Jenner į savo rezidenciją priėmė Jurgis III, Prūsijos karalius, o Napoleonas pasakė garsųjį sakinį: „Ah! C’est Jenner. Je ne puis pas refuser à Jenner.“, kuris tebegalioja ir dabar.

“An inquiry into the causes and effects of the Variolae Vaccinae…”. Paimta iš Wikimedia Commons.

Lous Pasteur (1878 m.). Paimta iš Wikimedia Commons.

Lous Pasteur (1878 m.). Paimta iš Wikimedia Commons.

Kitas svarbus žingsnis buvo žengtas prancūzų chemiko Lous Pasteur (2). 1885 m. jis sukūrė, kaip pats manė, pasiutligės vakciną, nors iš tikrųjų tai buvo pasiutligės antitoksinas, t.y. medžiaga, neutralizuojanti pasiutligės viruso toksiną, kuri efektyviai funkcionavo kaip priešnuodis po infekcijos. Pasteur jau ir prieš tai buvo gerai pažįstamas Prancūzijos visuomenei: jis atrado, kaip išvengti vyno ir alaus sugedimo, apsaugojo šilko pramonę nuo šilkverpių ligos, įrodė molekulinės asimetrijos svarbą ir išrado vakciną, gelbėjusią karves bei avis nuo juodligės. Nepaisant to, už Prancūzijos ribų jo vardas, deja, nebuvo itin žinomas, nebent Europoje medicininį išsilavinimą neseniai įgijusiems jauniems gydytojams. Pasteur ilgą laiką ne tik ieškojo priežastinių ligų veiksnių, dėka ko vėliau buvo suformuota mikroorganizmų teoriją, bet ir stengėsi susilpninti sukėlėjus tiek, kad jie nepajėgtų sukelti rimtų ligų, tačiau užkrėstame gyvūne vis tiek skatintų susidaryti išliekantį apsauginį atsaką. 1880-ųjų pradžioje po serijos eksperimentų Pasteur pavyko sukurti standartizuoto virulentiškumo pasiutlige užkrėstą medžiagą, o tai leido jam eksperimentuoti su ja, stengiantis rasti būdų, kaip ją susilpninti. Po įvairių bandymų buvo apsistota ties tinkamiausiu variantu: pasiutlige užkrėstomis triušio nugaros smegenimis, 14 dienų džiovintomis ore. Taip virulentiškumas buvo sumažintas iki minimalaus. Kitas žingsnis buvo eksperimentai su šunimis: daug dienų iš eilės jie buvo dirbtinai užkrečiami pasiutlige naudojant triušio nugaros smegenis, džiovintas vis mažesnį kiekį dienų. Paskutinę dieną buvo duota didžiausio virulentiškumo medžiaga, kuri, kaip po ankstesnių eksperimentų buvo žinoma, po trumpo inkubacinio periodo tikrai būtų buvusi mirtina. Pasteur džiaugsmui, jo spėjimai pasitvirtino, ir šunys nenustipo – po eksperimentų jie tapo atsparūs pasiutligei tiek po dirbtinio užkrėtimo, tiek po pasiutusio šuns įkandimo. Iki šių Pasteur eksperimentų buvo žinomas tik panašūs Edward Jenner darbai su karvių raupais. Galbūt įdomumo dėlei vertėtų paminėti, kad karvių raupai tuomet buvo vadinami vaccinia, o užkrėtimas jais – vakcinacija. Po to, kai Pasteur laboratorijoje pavyko sukurti sėkmingą vištų choleros ir juodligės prevenciją, žodį „vakcinacija“ jis ėmė naudoti platesne iki mūsų dienų išlikusia prasme. Kaip ir Edward Jenner atveju, Pasteur atradimas nesulaukė didelio dėmesio. Nepaisant to, jis darbus tęsė svarstydamas, ar panašaus apsauginio poveikio negalima būtų sukelti jau po pasiutusio gyvūno įkandimo ir 1884-1885 metų žiemą praleido vakcinuodamas įkandimus patyrusius šunis. Atsitiktinai dėka tų metų vasarą į jo laboratorijos duris prašydami pagalbos pasibeldė motina su smarkiai sukandžiotu 9 metų sūnumi Joseph Meister bei taip pat sukandžiotu šuns šeimininku. Kadangi nebuvo atlikęs bandymų su žmonėmis, besiplėšantis tarp lūkesčių ir galimų nesėkmių Pasteur pasitarė su gydytoju ir galiausiai nusprendė skirti gydymą pasiutligės vakcina. 1885 m. liepos 6 d. buvo pradėtas pirmasis žmogaus gydymas nuo pasiutligės dvylika injekcijų. Pasteur tyčia vengė žiniasklaidos dėmesio žinodamas, kad bet koks nepasisekimas greičiausiai lemtų klaidingą visuomenės eksperimento interpretavimą. Tačiau nesėkmės nebuvo – Joseph pasveiko. Tų pačių metų spalį į Pasteur kreipėsi dar vienas sukandžiotas 14-metis Jean Baptiste Jupille, išgelbėjęs 5 berniukus nuo pasiutusio šuns, jis taip pat buvo sėkmingai išgydytas. Pasteur pristatė savo darbus Mokslų Akademijoje, kurios lyderiai sveikino jį su pasiekimu, o spaudoje tepasirodė kuklūs straipsniai, nepadarę didesnės įtakos visuomenės mąstymui. Viena to priežasčių galėjo būti ta, kad tuo laikotarpiu palyginus su „didžiosiomis žudikėmis“ tuberkulioze, plaučių uždegimu, raupais ar difterija, kurios kasmet nužudydavo šimtus tūkstančių, pasiutligė buvo liga, kuri kasmet nusinešdavo tik dešimtis gyvybių. Amerikoje Pasteur pasiekimai galbūt būtų buvę užmiršti visai, jei ne gruodžio 4 d. daugumoje New York laikraščių pasirodžiusių straipsnių serija.

Gruodžio 4 d. antraštės. Paimta iš Hansen B. America’s First Medical Breakthrough: How Popular Excitement about a French Rabies Cure in 1885 Raised New Expectations for Medical Progress. Am Hist Rev [Internet]. 1998 Apr [cited 2014 Mar 17];103(2):373.

Gruodžio 4 d. antraštės. Paimta iš Hansen B. America’s First Medical Breakthrough: How Popular Excitement about a French Rabies Cure in 1885 Raised New Expectations for Medical Progress. Am Hist Rev [Internet]. 1998 Apr [cited 2014 Mar 17];103(2):373.

Pasiutusiems šunims sukandžiojus šešis vaikus Naujajame Džersyje, vietinis gydytojas William O‘Gorman informavo žiniasklaidą, kad vaikus reikia siųsti į Paryžių, ir per laikraštį prašė visuomenės paramos. Pinigai buvo surinkti per kelias valandas, ir po kelių dienų vaikai jau keliavo į Paryžių. Būtent šis atvejis tapo pasauline sensacija, po jo Pasteur paskelbė apie planus atidaryti institutą tolimesniems vakcinų tyrimams. Vaikų išgelbėjimas tapo išskirtinis dėl gausaus žiniasklaidos dėmesio – atvejis buvo pateiktas kaip naujas žingsnis medicinoje, tarsi ji būtų perėjusi į kitą lygmenį, „išėjusi“ už medicinos universiteto ir laboratorijos sienų bei tapusi naudinga, jaudinanti paprastam žmogui. Naudingų atradimų iki tol tikrai buvo, tačiau jie tiesiog nesulaukė pakankamo žiniasklaidos dėmesio. Šis medicininis proveržis žmonių sąmonėje suformavo tuomet visiškai naują idėją, kad medicininiai tyrimai gali turėti plačią naudą pasauliui, ir padėjo nustumti nuostatą, jog medicinoje pokyčiai yra retas dalykas. Smarkiai pakito ir medikų suvokimas apie ligas: iki 1880-ųjų jiems gan ilgai buvo sunku priimti mikroorganizmų teoriją, tačiau Pasteur 1885-aisiais pralaužus ledus užteko kiek daugiau nei dešimtmečio medicinos bendruomenei priimti pasiutligės vakciną ir bakteriologijos principus apskritai.

Vaikas, skiepijamas nuo raupų. Paimta iš Wikimedia Commons.

Pasteur darbai paskatino sėkmingą ir tuo metu taip reikalingą Hermann Biggs bei T.Mitchell Prudden iniciatyvą 1892 m. naudoti savo naują bakteriologijos laboratoriją New York sveikatos departamente kovai su cholera, tuberkulioze ir difterija. Po Pasteur sėkmės visuomenės susidomėjimas laboratorine medicina labai išaugo, todėl padidėjo ir investicijų, kurstomų naujų atradimų siekio, tuo pačiu pagausėjo ir atradimų, kurių sėkmė nepasitvirtino. Pastarieji kiek sumažino visuomenės susižavėjimą medicininiais atradimais, todėl atsiradus nuo difterijos mirštančių vaikų gydymui, prireikė laiko visuomenę įtikinti, kad tai nėra dar vienas nesėkmingas bandymas, o efektyvus, patikrintas ir objektyviais metodais įrodytas gydymo būdas.

* * *

Priežastis pateikti visą šį gal kiek per ilgą istorinį kontekstą yra ta, kad ir praėjus daugiau nei šimtmečiui, niekas nesikeičia: kelias efektyvaus gydymo link prasideda nuo paprasto mokslinio eksperimento, vakcinos, nepaisant rėkiančių priešingai, išlieka viena didžiausių Jenner ir Pasteur dovanų žmonijai, o žiniasklaida tebedaro (per) didelę įtaką visuomenės požiūrio į sveikatą formavimui. Galbūt kaltės yra ir pačių mokslininkų bei medikų. Pasak amerikiečių poeto Charles Bukowski, pasaulio problema yra ta, kad išsilavinę žmonės pilni dvejonių, o kvaili yra pilni pasitikėjimo savimi. Žmonės – ar jie pasisakytų prieš vakcinas, GMO, skalūnų dujas ar dar bala žino ką – daro tai su labai dideliu pasitikėjimu, beveik aklai, ignoruodami daug protingesnių, turinčių didesnę patirtį ir žinias poziciją. Socialiniame lygmenyje asmeninė nuomonė triumfuoja prieš faktus ir mokslinius įrodymus, o sąmokslo teorijos visada randa kelią užpildyti žinių spragas. Sveikatos problemos supaprastinamos, tartum į jas įsigilinti ir kritiškai įvertinti dešimtmečius kauptą medžiagą galima per pora dienų. Mokslo pasaulis, galbūt ne visada tvirtai pasisakydamas daro sau meškos paslaugą, kaip kad Obama padarė per pirmuosius debatus su Mitt Romney: elgėsi ramiai, klausėsi, argumentavo, tačiau dėl to sudarė išsigandusio, pasyvaus įspūdį ir žmonėms pasirodė netvirtos pozicijos. Jei ne moksliniai faktai, tai galbūt realūs susirgimai galėtų paveikti mąstyseną, tačiau gaudančio orą kokliušu sergančio kūdikio žiopčiojimas ar specialiai poliomielitu sergantiems vaikams sukonstruotų ramentų skambesys yra kažkas, ko mano karta turbūt nė negirdėjo. Gal net ir mūsų tėvams neteko. Daugeliui tai išlieka tik žinios, praeities šešėlis iš tarytum mažiau civilizuoto pasaulio, kuriame vyravo skurdas, blogos sanitarinės sąlygos ir prastas išsilavinimas. Kažkur ten, kas mūsų jau nebeliečia. O gal nereikia skiepytis? Gal man nieko neatsitiks? Žinai, aš tai nesiskiepysiu nuo gripo – kažkas sakė, kad kai pasiskiepijo, sirgo dar sunkiau. Anekdotiniai pasisakymai, jei ir ne itin siejasi su humoru, tuoj pradės, nes tiesiog juokinga, kaip kitiems lengva spręsti apie ištisos populiacijos sveikatos rodiklius pagal vieno žmogaus asmeninę patirtį. Išnykus ligoms sunku tvirtinti, kad reikia saugotis nuo kažko, ko tu net nesi matęs, tačiau kartu ir pamirštama, kodėl šios ligos dingo.

1964 m. plakatas skiepų kampanijai. Paimta iš Wikimedia Commons.

Kovojančių „prieš“ buvo visada, skiepų istorija daug labiau komplikuota nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Jenner suprato, kad gyvi organizmai reikalingi vakcinų gaminimui, eksperimentuose naudojo karves, jūrų kiaulytes, triušius, vištų kiaušinius. Rūšių barjero pažeidimas, mintis, kad mes sąmoningai į savo organizmą įterpiame svetimų gyvūnų produktus, daugeliui žmonių buvo nemaloni ir priešiška, tuo metu su kaupu buvo galima aptikti karikatūrų, vaizduojančių vaikus, po skiepų virstančius karvėmis ar įvairiomis įmantriomis pabaisomis. Nedaug tepasikeitėme. Panašią, tik modernesnę baimę galime aptikti ir dabar: autizmo baimę.

Ir kaip su daugeliu baimių, jos turėjo nuo kažko prasidėti.

* * *

1998 m. vasario 28 d. moksliniame žurnale The Lancet buvo išspausdintas A.J. Wakefield straipsnis pavadinimu „Ileal-lymphoid-nodular hyperplasia, non-specific colitis, and pervasive developmental disorder in children“ (3). Tai yra mokslo pasaulyje liūdnai pagarsėjęs straipsnis, kurį skiepų priešininkai džiugiai cituoja kaip įrodymą, kad vakcinos „sukelia autizmą“. Jo istorija vakcinų pasaulyje labai svarbi, todėl į ją vertėtų įsigilinti detaliau. Straipsnyje rašoma, kaip į tyrimą buvo įtraukti 12 vaikų nuo 3 iki 10 metų amžiaus, kurie pateko į Royal Free ligoninę tarp 1996 m. liepos ir 1997 m. vasario dėl viduriavimo, pilvo skausmų bei staiga atsiradusių normalaus vystymosi problemų. Vaikai buvo apžiūrėti neurologo, psichiatro, o vystymosi būklė vertinta peržiūrint jų raidos duomenis. Jiems taip pat buvo atliktas žarnyno tyrimas (kolonoskopija), paimti medžiagų pavyzdžiai iš storosios žarnos, atlikti galvos magnetinio rezonanso (MR), elektroencefalografijos (EEG) tyrimai bei juosmeninė punkcija nugaros smegenų skysčiui ištirti. Taip pat buvo atlikti įvairūs kraujo, šlapimo bei išmatų tyrimai dėl galimų vystymosi ir virškinamojo trakto sutrikimo priežasčių. Neurologinių sutrikimų, pakitimų EEG ir MR tyrimų rezultatuose, smegenų skysčio tyrimuose nebuvo rasta, o kraujo tyrime buvo aptikta padidėjusi metilmalonininės rūgšties koncentracija, lyginant su kontroline grupe. Kolonoskopijoje makroskopiniai pakitimai aptikti aštuoniems vaikams. Mikroskopiniuose vaikų mėginių tyrimuose rasti įvairūs pakitimai, būdingi lėtiniam uždegimui. Iki minėtų simptomų atsiradimo vaikų vystymosi eiga buvo normali, tačiau arba tėvai, arba šeimos gydytojai aštuoniems iš dvylikos vaikų simptomus susiejo su MMR (Measles, Mumps, Rubella) vakcina. Autoriai teigė aptikę pakitimus, būdingus storosios žarnos uždegimui, bei vystymosi sutrikimus, kas, pasak kitų tyrimų, būdinga autizmo spektro sutrikimams. Patys autoriai pripažino, kad toks radinys galėjo būti dėl atsitiktinumo ar šališko pacientų įtraukimo į tyrimą, o vystymosi sutrikimai buvę labai įvairūs, ne taip, kaip virškinamojo trakto pakitimai. Straipsnyje jie pamini, kad:

We did not prove an association between measles, mumps, and rubella vaccine and the syndrome described.

Kitaip tariant, jie pripažįsta, kad ryšio tarp MMR vakcinos ir autizmo-virškinamojo trakto sutrikimo neaptiko. Pats tyrimas gal ir nebūtų labai didelė problema, nors aš nesuvokiu, kaip būdamas tokios kokybės galėjo pakliūti į The Lancet. Kita vertus, daugelis didžiųjų atradimų prasidėjo nuo mažesnių pastebėjimų, tame tarpe – ir Jenner, Pasteur darbai. Jei Wakefield ir būtų aptikęs kažką naujo, tai galėjo būti žingsnis link dar vienos revoliucijos medicinoje. Deja, šįsyk to nebuvo. Tam trukdė „už kadro“ likę įvykiai.

1996 m. birželio 6 d. Wakefield ir jo advokatas Richard Barr paprašė Jungtinės Karalystės Teisinės Pagalbos Valdybos finansuoti dešimties vaikų tyrimus, nutylėdami, kad vaikai tuo pačiu buvo įtraukti ir į ieškinį prieš MMR vakcinos gamintojus. Finansavimas tyrimui į Royal Free medicinos universitetą būtų gautas iš Wakefield advokato kontoros „Dawbarns“. Valdybai jie pateikia tyrimo protokolą (1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11) ir kitą, ilgesnę jo versiją (1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 1819, 20), labai panašius į po dviejų mėnesių pateiktą Royal Free ligoninės etikos komitetui prieš pradedant tyrimą. Kadangi vienas iš tyrimo bendraautorių etikos komiteto narius patikino, kad visi tyrimai ligoninėje būtų buvę vaikams daromi bet kokiu atveju, etikos komitetas tada prieštaravimų neišsakė, nes ne jų pareiga kvescionuoti gydytojo klinikinius sprendimus. Bėda ta, kad protokolų turinys neatitinka The Lancet publikuoto straipsnio turinio, t.y. galima teigti, kad 1998-ųjų straipsnis, nepaisant jame esančio priešingo teigimo, iš tikrųjų nebuvo patvirtintas etikos komisijos. Tai patvirtina etikos komiteto vadovo Michael S. Pegg 1998 m. liepos 24 d. laiškas Royal Free medicinos universiteto dekanui. Protokoluose aprašomame klinikiniame tyrime būtų tikrinama hipotezė, kad genetiškai imliems vaikams tymų vakcina gali būti susijusi su žarnyno infekcija, sutrikusiu vitamino B12 pasisavinimu bei disintegraciniu sindromu – Heller liga, kuris, protokole teigiama, skiriasi nuo autizmo. Čia yra esminis skirtumas – nurodytas atrankos kriterijus yra ne autizmo sutrikimą turėję vaikai, bet vaikai, turintys minėtą disintegracinį sutrikimą. Tai jau yra skirtinga tiriamųjų imtis. Protokoluose taip pat nutylima apie finansavimą per „Dawbarns“.

Tuo metu sutartis pasirašoma, tačiau tai dar nereiškia, kad finansavimas tikrai bus gautas.

1997 m. kovą „Dawbarns“ visiems su MMR ieškiniu susijusiems klientams išsiunčia naujienlaiškį. Kadangi neturiu nieko bendro su teise, ko nors reikšmingesnio apie turinį teigti negaliu, tačiau svarbu būtų paminėti keletą vietų. Naujienlaiškyje rašoma, kad ieškinio prieš MMR vakcinos gamintojus tikslai du: įrodyti, kad vaikų sveikatos sutrikimas yra dėl vakcinų, ir kad vakcinos yra nesaugios. Tai jie tikisi pasiekti pasitelkę Wakefield pradėtą tyrimą, kuris jau parodė, kad yra stiprus ryšys tarp vakcinų ir uždegiminės žarnų ligos. Tai verčia šypsotis. Jei galutinis tyrimo variantas su 12 vaikų, neaptikęs ryšio tarp vakcinų ir autizmo, yra laikytinas prastos kokybės tyrimu, sunku suvokti, kaip toks drąsus teiginys galėjo būti pasakytas dar tyrimo pradžioje su tik keletu vaikų. Naujienlaiškyje taip pat paminima, kad sutartis su JK Teisinės Pagalbos Tarnyba sudaryta, kad kontora kontaktuoja su įvairiomis paramos grupėmis, kurios, kaip vėliau pamatysite, bus vienos iš šaltinių Wakefield rasti vaikų tyrimui. Laiške rašoma, kad vakcinų pašalinimas iš rinkos smarkiai pasitarnautų ieškiniui – suprantamas tikslas žmonių, norinčių laimėti bylą – ir pažadamos 30000 svarų sterlingų sumos šeimoms tik jei bus įrodyta, kad atžalų sveikatos sutrikimas buvo sukeltas vakcinų, ir negalia sieks 80%. Likusioje laiško dalyje tiesiog šnekama apie įvairių klausimynų pildymus, prašoma informuoti, jei yra autizmą turinčio vaiko vaizdo įrašų, ir skatinama susiekti su kontora.

Ligoninės dekanas abejoja šio finansavimo kelio etiškumu nuo pradžių, tokio pobūdžio finansavimo universiteto istorijoje nebuvę. „Dawbarns“ finansavimo medicinos universitetas nepriima, tačiau tuo viskas nesibaigia. Daug vėliau dekanas 1998 m. liepos 15 d. laiške rašo, kad etikos komisijos patvirtinimas reikalingas, nes, panašu, Wakefield jau iš anksto pradėjo rinkti ligų atvejus publikacijai, o tai jau yra tyrimas. Laiške dekanas taip pat duoda suprasti, kad finansavimas iš „Dawbarns“ advokatų kontoros yra nepageidaujamas ir taip pat reikalauja etikos komiteto patvirtinimo.

Edward Jenner laikų karikatūros. Paimta iš Wikimedia Commons.

Pradžioje, tam, kad būtų galima pradėti tyrimą, vienos iš tyrimo technikių Rosalind Sim darbui apmokėti buvo sukurta atskira sąskaita („Special Trustees Account 106“). Bandydamas išvengti dekano nepritarimo, 1997 m. gegužės 23 d. laiške (1, 2) finansų direktoriui Wakefield paprašo gautą finansavimą iš advokatų kontoros pervesti į minėtosios technikės sąskaitą, nes ten patenkantys pinigai vis tiek naudojami tam pačiam tyrimui finansuoti. Laiške Wakefield mini, kad vaikai, įtraukti į tyrimą yra „ECRs“ (extra-contractual referrals), t.y. sandoriai, pagal kuriuos šeimos gydytojai ir medicininių centrai mokėjo ligoninėms (šiuo atveju – Royal Free) už pacientų hospitalizavimą. Kitaip sakant, „ECRs“ reiškia pinigus ligoninei. Vėliau Royal Free ligoninės vyriausiasis vadovas Martin Else 1997 m. birželio 30 d. laiške rašo, kad Royal Free ligoninės vardu sutinka priimti finansavimą vietoj medicinos universiteto ir Wakefield vėliau jį išmokėti kaip stipendiją, jei tik jis raštiškai patvirtins, jog nėra interesų konfliktų. 1997 m. liepos 24 d. laiške Royal Free medicinos universitetui patvirtinama, kad sąskaita pinigų pervedimui paruošta. Į ją jau prieš tai būdavo atliekami pinigų pervedimai iš farmacijos kompanijų ir kitų Wakefield rėmėjų. Tų pačių metų liepos 3 d. Wakefield atrašo Else, kad interesų konfliktų nėra, patvirtina, kad tirti vaikai, turintys autizmą (ne disintegraciniu sutrikimu) ir žarnyno uždegimą, ir Else mesteli gražų „užkandį“ ligoninei: galimai dar laukiančių apie 300 sergančių vaikų, kurie yra anksčiau minėti „ECRs“. Nuo 1997 m. liepos patampa aišku, kad didžioji dalis šių vaikų yra surasti per „Dawbarns“ klientų sąrašus ir dvi organizacijas, kurioms vadovauja bylos prieš MMR dalyviai: Jackie Fletcher organizacija „JABS“ ir Rosemary Kessick organizacija „Allergy-Induced Autism“. Taigi, po 1996 m. rugpjūtį Wakefield su Teisinės Pagalbos Valdyba sudarytos sutarties, finansavimas į Royal Free ligoninės fondus galiausiai atkeliauja iš jo advokato kontoros – pozicija, kurią vėliau patvirtina pats advokatas. The Lancet publikuotame straipsnyje ligoninės fondai buvo paminėti, tačiau ne „aplinkkelis“ per Teisinės Pagalbos Valdybą ir „Dawbarns“.

Kaip jau suprantate, interesų konfliktų čia būta, ir tikrai ne vieno. Ir štai dar: Wakefield nuo 1996 m. vasario buvo įdarbintas toje pačioje advokatų kontoroje, ir dar konsultantu byloje prieš MMR vakcinos kūrėjus. Wakefield užmokestis buvo 150 svarų sterlingų už valandą, o galutinė suma galiausiai pasiekė 435643 svarų sterlingų (tada – 750000 JAV dolerių) be išlaidų, ir čia, greičiausiai, tik už eilinius darbus. Tikroji suma galbūt viršijo daugiau nei pusę milijono svarų sterlingų. Po straipsnio pasirodymo Royal Free ligoninė ir medicinos universitetas surengė per televiziją transliuotą spaudos konferenciją, kurioje Wakefield ragino tėvus boikotuoti MMR vakcinas ir pereiti prie pavienių vakcinų. Buvo parengtas pranešimas spaudai, Wakefield nekartą siūlė, kad MMR vakcina turėtų būti išskaidyta į atskiras sudėtines dalis (vaizdo medžiagos transkriptas). Kaip žmogui, aptikusiam vakcinų ir autizmo ryšį, šis jo siūlymas turėtų atrodyti keistokai – kodėl nesiūloma tiesiog uždrausti MMR vakcinų? Pasirodo, Wakefield vardu 1997 m. buvo pateiktas patentas MMR vakcinos pakeitimui kita, jo atrasta tariamai saugesne tymų vakcina. Paraiška patentui padaryta viešai prieinama 1998 m., ją galite pamatyti čia.

Dabar kviečiu visus pasiklausyti tyloje šiugždančių banknotų garso.

Ačiū, tęsiame.

Problemos čia tikrai nesibaigia. Originaliame straipsnyje (3) pateikiama 12-os vaikų – 1 mergaitės ir 11 berniukų – sveikatos būklių įvertinimai:

Vaikų neuropsichiatrinis įvertinimas. Paimta iš: Wakefield A, Murch S, Anthony A, Linnell J, Casson D, Malik M, et al. RETRACTED: Ileal-lymphoid-nodular hyperplasia, non-specific colitis, and pervasive developmental disorder in children. Lancet [Internet]. 1998 Feb [cited 2014 Mar 20];351(9103):637–41.

Vaikų neuropsichiatrinis įvertinimas. Paimta iš: Wakefield A, Murch S, Anthony A, Linnell J, Casson D, Malik M, et al. RETRACTED: Ileal-lymphoid-nodular hyperplasia, non-specific colitis, and pervasive developmental disorder in children. Lancet [Internet]. 1998 Feb [cited 2014 Mar 20];351(9103):637–41.

Aštuonių iš dvylikos vaikų tėvai pastebėjo „ryšį“ tarp vystymosi sutrikimų ir vakcinų. Devyniems vaikams buvo nustatyta „regresuojančio autizmo“ diagnozė ir visiems, išskyrus vieną, buvo aptiktas nespecifinis kolitas, t.y. storosios žarnos uždegimas. Pasirodo, Wakefield straipsnyje vaikų duomenys buvo arba suklastoti, arba tiesiog neteisingai išanalizuoti (4), pakalbėkime apie tai išsamiau.

2-ojo vaiko mama buvo pirmoji, kuri susisiekė su Wakefield. Ją atsiuntė jau minėta organizacija „JABS“. Jos sūnus turėjo autizmą, ilgalaikių problemų dėl viduriavimo ir buvo vienas iš pagrindinių pavyzdžių Barr ieškinyje prieš MMR vakciną, dažnai pasirodydavęs žiniasklaidoje. Straipsnyje pateiktoje lentelėje teigiama, kad laiko tarpas tarp MMR vakcinos ir simptomų pradžios buvo 2 savaitės, o elgesio sutrikimai prasidėjo 13-os mėnesių. Pasak mamos, sveikatos sutrikimus ji pastebėjo po MMR vakcinos, kuri jam buvo skirta 15-os mėnesių, o pirmieji simptomai atsirado po 2-6 mėnesių, toli gražu ne 2 savaičių.

Buvo susisiekta su 11-o vaiko tėvu. Straipsnyje laiko tarpas tarp vakcinacijos ir simptomų atsiradimo buvo įvardintas kaip 1 savaitė, sukakus 15-ai mėnesių, tačiau, tėvo žodžiais, tai buvo netiesa, ir tai patvirtino vaiko medicininiai išrašai. Vaiko simptomai atsirado per greitai: vystymasis buvo normalus iki 13-os mėnesių, 13-18 mėnesių laikotarpyje atsirado pasikartojantys rankų judesiai, lėtėjo kalba. Tėvai pastebėjo jo būklės blogėjimą 2 mėnesiais anksčiau nei pateikta straipsnyje, ir 1 mėnesis prieš MMR vakcinos skyrimą. Be to, tėvas nežinojo apie tikrąjį tyrimo tikslą ir sutartį su advokatų kontora.

Tik anksčiau minėtam 2-ajam vaikui tiko autizmo diagnozė, trys iš devynių vaikų su autizmo diagnoze straipsnyje jo bruožų neturėjo išvis. Du iš šio trejeto buvo broliai, kurie dar prieš MMR vakcinos gavimą patirdavo priepuolių, virškinimo sutrikimų. Vyresnysis jų, 6-asis vaikas, sirgo Aspergerio sindromu, kuris pagal tuometinius DSM-IV diagnostikos kriterijus, naudotus įtraukti vaikus į tyrimą, skyrėsi nuo autizmo. Jo brolis, 7-asis vaikas, į tyrimą buvo įtrauktas be diagnozės, o išrašuose išleidžiant vieno iš bendraautorių buvo apibūdintas kaip neturintis autizmui būdingų bruožų. Trečiasis trejetuko narys, 12-asis vaikas, buvo į tyrimą įtrauktas paskatinus vienai iš „JABS“ aktyvisčių. Vaikas jau prieš tai buvo tirtas kitoje ligoninėje dėl galimo Aspergerio sindromo. Jo mama teisme pripažino, kad brolio mama paskatino nepasitikėjimą MMR vakcina ir davė Barr, Wakefield kontaktus.

4-asis ir 8-asis vaikai taip pat turėjo sveikatos problemų dar prieš gaudami MMR vakciną. 4-ojo vaiko sveikatos problemos Wakefield buvo sumenkintos, bet jo medicininiuose išrašuose buvo vystymosi sutrikimų, pasikartojančių viduriavimų, riboto žodyno, veido išvaizdos problemos – visa tai prieš MMR vakcinos gavimą. Mama susirūpino dėl vaiko sveikatos, kai jam buvo 18 mėnesių. 8-ojo vaiko, vienintelės mergaitės, sveikatos problemos iki vakcinacijos taip pat buvo numenkintos. Pačiame straipsnyje minima, kad, lyginant su vyresne sese, jos vystymasis buvo lėtesnis, o po to aptiktas įgimtas aortos susiaurėjimas, kuris gydytas chirurginiu būdu. Jos asmeniniai gydytojai aortos ir vystymosi problemas sugretina ir mini, kad dar iki 18-ą mėnesį gautos vakcinos kalbos problemos jau buvo, ji tegalėdavo pasakyti 2-3 žodžius.

Likusių penkių vaikų istorijos ne ką daugiau įtikinamos. 1-asis vaikas turėjo vyresnį brolį su autizmu. Pirmasis jo medicininiuose išrašuose atsiradęs skundas buvo prasta klausa vaikui esant 9-ių mėnesių amžiaus. Po vieno straipsnio bendraautorių atlikto ištyrimo nurodyta, kad vystymosi eiga buvo normali iki 18-os mėnesių. MMR vakciną vaikas gavo 12-os mėnesių, kažkur „per vidurį“, o tai nelabai pasitarnautų Wakefield tyrimui – vienas pagrindinių tikslų buvo aptikti pakankamai trumpą laiko tarpą tarp vakcinos ir simptomų atsiradimo. Kaip galite matyti, straipsnyje pirmieji elgesio sutrikimai pažymėti kaip atsiradę 1 savaitė po vakcinacijos. Po dvejų su puse metų vienas straipsnio bendraautorių peržvelgė vaiko medicininius dokumentus, pastebėjo, kad 7-10 dienų po skiepo jis buvo pablyškęs, galbūt karščiavo ir galbūt kliedėjo – tai buvo panaudota autizmo diagnozei 7 dienos po vakcinacijos nustatyti. Absurdas? Tikrai taip. 5-asis vaikas buvo skiepytas 16-os mėnesių. Pirmųjų simptomų pradžia straipsnyje nurodyta 18-os mėnesių, tačiau medicininiuose dokumentuose yra aprašyti priepuoliai ir tėvų susirūpinimas vaiko sveikatos būkle, kai jam buvo 11 mėnesių. Jis paguldytas į Royal Free ligoninę be vystymosi sutrikimų, sirgo epilepsija ir dėl jos buvo gydomas. 10-ies mėnesių jis gebėjo pasakyti „mama“ arba „tėti“, tačiau po to vystymosi eiga tik prastėjo. 9-ajam vaikui vakcinacija atlikta 16-os mėnesių, o mama sveikatos problemas pastebėjo nuo 18-20 mėnesio. 10-asis vaikas susirgo virusine infekcija, kuri, tėvų ir gydytojų manymu, ir buvo atsakinga už jo sveikatos sutrikimą, atsiradusį 4 mėnesiai po to, kai buvo vakcinuotas. 3-asis vaikas MMR vakciną gavo 14-os mėnesių, o šeimos gydytojas pirmąsias sveikatos problemas užregistravo penkiolika mėnesių po to. Mama pastebėjo, kad vaikas tapo agresyvus broliui, jo žodynas neturtėjo. Ji išsikovojo, kad vaikui būtų priskirta autizmo diagnozė vietoj iki tol buvusios „didelių mokymosi problemų su autistiniais polinkiais“ diagnozės. Vaiko vystymasis buvo sutrikęs nuo ankstyvo amžiaus, pasak konsultavusio gydytojo, jis vaikščiojo 13-os mėnesių, galėjo pasakyti 2-3 žodžius iki 18-os mėnesių, ir nuo tada viskas pradėjo prastėti.

Peržvelgti vaikų duomenys. Paimta iš: Deer B. How the case against the MMR vaccine was fixed. BMJ [Internet]. 2011 Jan 5 [cited 2014 Mar 27];342(jan05_1):c5347.

Peržvelgti vaikų duomenys. Paimta iš: Deer B. How the case against the MMR vaccine was fixed. BMJ [Internet]. 2011 Jan 5 [cited 2014 Mar 27];342(jan05_1):c5347.

Straipsnyje taip pat teigiama, kad aštuonios iš dvylikos šeimų kaltino MMR vakciną, kai iš tikrųjų tai darė vienuolika. Išklausius vienuolikos šeimų skundų, maksimali užregistruota trukmė tarp vakcinacijos ir simptomų buvo 4 mėnesiai. Tai buvo nenaudinga siekiant nustatyti chronologinį ryšį tarp vakcinacijų ir simptomų. Straipsnio versijoje, kuri cirkuliavo Royal Free ligoninėje šeši mėnesiai prieš publikaciją (1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14), kaltinančios buvo jau devynios šeimos, o maksimali trukmė tarp vakcinacijų ir simptomų – 56 dienos. Vis dar nepakankamai gerai. Galutinėje publikuotoje versijoje aštuonios iš dvylikos šeimų kaltino MMR vakciną dėl vaikų simptomų, o maksimali trukmė tebėra 14 dienų. Tarp paskutinių dviejų versijų vidutinė trukmė nuo vakcinacijos iki simptomų atsiradimo sutrumpėjo nuo 14 iki 6,3 dienų. Šią tvirtą laiko sąsają Wakefield pabrėžė ir minėtame patente dėl savo MMR vakcinos, aštuoni mėnesiai iki The Lancet publikacijos. Po šešių metų dešimt iš tuometinių trylikos autorių The Lancet žurnale oficialiai išsižadėjo autizmo ir vakcinų ryšio. Straipsnyje taip pat teigiama, kad vienuolikai iš dvylikos vaikų aptikta nauja virškinamojo trakto liga, kurią Wakefield pavadino autistiniu enterokolitu. Problema ta, kad dalies vaikų mėginiuose, paimtuose žarnyno tyrimo metu iš storosios žarnos, nebuvo nieko ypatinga. Visiems vaikams buvo atlikti žarnyno tyrimai, paimti mėginiai, kurie vėliau aprašyti patologų. Kai prasidėjo teisminiai procesai, deja, originalios vaizdinės medžiagos jau nebuvo likę – tik originalūs patologų aprašai apie audinių histologinį vaizdą. Šie vaizdai buvo pakartotinai peržiūrėti nepriklausomų specialistų (5), kurie patvirtino, kad aštuoniais iš vienuolikos atvejų, kurių aprašus pavyko gauti, gleivinė buvo normali, o likusiems trims – aktyvus storosios žarnos uždegimas.

1998 m. kovo 23 d. Jungtinės Karalystės Medicininių Tyrimų Komitetas surengė susitikimą (ataskaita čia ir čia), kuriame Wakefield buvo paklausta, kaip jis aptiko vaikus, įtrauktus į tyrimą. Wakefield melavo, kad su tyrimui vadovavusia organizacija susisiekė patys tėvai be pašalinių kontaktų per kitas įstaigas. Kaip jau dabar žinote, tie vaikai buvo atžalos žmonių, pasamdžiusių „Dawbarns“ advokatų kontorą kovoti prieš MMR vakcinos kūrėjus. Po dviejų metų, 2000 m. balandžio 6 d., Wakefield JAV kongreso susirinkime buvo paklaustas, iš kur gavo finansavimą tyrimui (ištrauka čia ir čia). Vėlgi, į klausimą jis tiesiai neatsakė ir nuslėpė, kad 50000 svarų sterlingų tyrimo finansavimui buvo gauta netiesiogiai iš „Dawbarns“.

2007 m. liepos 16 d. vyko Jungtinės Karalystės Visuotinės Medicinos Tarybos susirinkimas dėl Wakefield tinkamumo praktikuoti mediciną. Jis nesikvietė liudininkų, jo veiksmai buvo įvardinti kaip nesąžiningi, neetiški ir beširdiški, ir nuspręsta, jog su vargšais vaikais buvo elgiamasi kaip su jūros kiaulytėmis. Galiausiai, po daugybės teisinių konfliktų, sužalotos vakcinų reputacijos ir išplitusios dezinformacijos, 2010 m. vasario 2 d. The Lancet atsiėmė (6) išspausdintą straipsnį, gražiomis raudonomis raidėmis galite pasigrožėti čia.

“…several elements of the 1998 paper by Wakefield et al1 are incorrect, contrary to the findings of an earlier investigation. In particular, the claims in the original paper that children were “consecutively referred” and that investigations were “approved” by the local ethics committee have been proven to be false.

Wakefield dėl šio sukčiavimo neteko mediko licencijos 2010 m. gegužės 24 d. vykusio Jungtinės Karalystės Visuotinės Medicinos Tarybos susirinkimo sprendimu:

“Accordingly the Panel has determined that Dr Wakefield’s name should be erased from the medical register. The Panel concluded that it is the only sanction that is appropriate to protect patients and is in the wider public interest, including the maintenance of public trust and confidence in the profession and is proportionate to the serious and wide-ranging findings made against him.

Daug daugiau gali būti pasakyta apie šį jau istoriniu tapusį atvejį medicinoje. Dokumente galite išsamiau paskaityti Wakefield nusižengimų analizę ir Tarybos sprendimų priežastis, tačiau kai ką derėtų pacituoti čia, nes nusižengimų absurdiškumas tiesiog pribloškiantis.

“With regard to nine of the eleven children (2,1, 3, 4, 6, 9, 5,12 and 8) <…> Dr Wakefield caused research to be undertaken on them without Ethics Committee approval and thus without the ethical constraints that safeguard research.

“…Dr Wakefield caused three of these young and vulnerable children, (nos. 3, 9 and 12) to undergo the invasive procedure of lumbar puncture when such investigation was for research purposes and was not clinically indicated.

“…Dr Wakefield’s involvement in a company set up with Child 10’s father as Managing Director, to produce and sell Transfer Factor. Around the same time, Dr Wakefield inappropriately caused Child 10 to be administered transfer factor. <…>  the substance was given for experimental reasons…

Ir mano „mėgstamiausias“:

“Dr Wakefield caused blood to be taken from a group of children for research purposes at a birthday party <…> failing to seek Ethics Committee approval <…> and he paid the children £5 reward for giving their blood. He then described the episode in humorous terms at a public presentation and expressed an intention to repeat his conduct.

Ir tai yra žmogus, laikomas autoritetu antivakcininiame pasaulyje?

* * *

II-ojo Pasaulinio karo laikų informacija apie vakcinaciją. Paimta iš Wikimedia Commons.

Abibendrinimas. 1998 m. vasario 28 d. moksliniame žurnale The Lancet buvo išspausdintas A.J. Wakefield straipsnis pavadinimu „Ileal-lymphoid-nodular hyperplasia, non-specific colitis, and pervasive developmental disorder in children“. Jis buvo vienas pagrindinių veiksnių, paskatinusių nepagrįstą pasaulinę baimę, kad vakcinos gali sukelti autizmą, tačiau vaikų duomenys straipsnyje buvo arba suklastoti, arba tiesiog neteisingai išanalizuoti, o visos Wakefield hipotezės – paneigtos. Straipsnis, nepaisant jame esančio priešingo teigimo, nebuvo patvirtintas etikos komisijos, o vaikai tuo metu buvo įtraukti į ieškinį prieš MMR vakcinos gamintojus. Finansavimas tyrimui buvo gautas iš Wakefield advokato kontoros, kurioje jis buvo įdarbintas konsultantu tame pačiame ieškinyje prieš MMR vakcinos kūrėjus. Wakefield vardu taip pat buvo pateiktas patentas MMR vakcinos pakeitimui kita, jo atrasta tariamai saugesne tymų vakcina – motyvas, dėl kurio jis galėjo norėti pašalinti MMR vakciną iš rinkos. Dekanui nepritarus dėl tokio finansavimo kelio, Wakefield paprašė finansavimą iš advokatų kontoros pervesti į kitą jam prieinamą sąskaitą. Ligoninės vyriausiasis vadovas vietoj universiteto dekano sutinko priimti finansavimą ir Wakefield vėliau jį išmokėti kaip stipendiją, jei tik jis raštiškai patvirtins, jog nėra interesų konfliktų. Wakefield jam pamelavo, kad interesų konfliktų nebuvo. The Lancet publikuotame straipsnyje ligoninės fondai buvo paminėti, tačiau ne „aplinkkelis“ per advokatų kontorą. Jungtinės Karalystės Visuotinės Medicinos Tarybos susirinkime dėl Wakefield tinkamumo praktikuoti mediciną jo veiksmai buvo įvardinti kaip nesąžiningi, neetiški ir beširdiški, ir nuspręsta, jog su vargšais vaikais buvo elgiamasi kaip su jūros kiaulytėmis. Galiausiai, The Lancet atsiėmė išspausdintą straipsnį, o Wakefield dėl šio sukčiavimo neteko mediko licencijos.

Literatūros sąrašas:

1. Dunn PM. Dr Edward Jenner (1749-1823) of Berkeley, and vaccination against smallpox. Arch Dis Child Fetal Neonatal Ed [Internet]. 1996 Jan [cited 2013 Dec 19];74(1):F77–8. Available from: http://www.pubmedcentral.nih.gov/articlerender.fcgi?artid=2528332&tool=pmcentrez&rendertype=abstract

2. Hansen B. America’s First Medical Breakthrough: How Popular Excitement about a French Rabies Cure in 1885 Raised New Expectations for Medical Progress. Am Hist Rev [Internet]. 1998 Apr [cited 2014 Mar 17];103(2):373. Available from: http://www.jstor.org/stable/10.2307/2649773?origin=crossref

3. Wakefield A, Murch S, Anthony A, Linnell J, Casson D, Malik M, et al. RETRACTED: Ileal-lymphoid-nodular hyperplasia, non-specific colitis, and pervasive developmental disorder in children. Lancet [Internet]. 1998 Feb [cited 2014 Mar 20];351(9103):637–41. Available from: http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0140673697110960

4. Deer B. How the case against the MMR vaccine was fixed. BMJ [Internet]. 2011 Jan 5 [cited 2014 Mar 27];342(jan05_1):c5347. Available from: http://www.bmj.com/content/342/bmj.c5347#ref-3

5. Deer B. Wakefield’s “autistic enterocolitis” under the microscope. BMJ [Internet]. 2010 Jan 15 [cited 2014 Apr 2];340(apr15_2):c1127. Available from: http://www.bmj.com/content/340/bmj.c1127?tab=responses

6. The Editors of The Lancet. Retraction–Ileal-lymphoid-nodular hyperplasia, non-specific colitis, and pervasive developmental disorder in children. Lancet [Internet]. 2010 Feb 6 [cited 2014 Mar 20];375(9713):445. Available from: http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0140673610601754

8 thoughts on “Apie tai, kaip vienas žmogus užvirė labai daug košės.

  1. Be reikalo vargot tiek raset:))auginu autistuka ir zinau kad nuo skiepu jam tai,o Kai praregejau pradejau valyti vaiko organizma nuo sunkiuju metalu padetis gereja,o vaikas pasikeite 18men iki tol vaiko raida buvo normali.

    • Užjaučiu ir tuo pačiu gerbiu Jus dėl viso darbo, kurį įdedate (ir įdėsite) besirūpindama vaiku su tokia problematiška sveikatos būkle. Aš negaliu pasakyti, kad žinau, ką tai reiškia.

      Tačiau šios pastangos neturėtų pateisinti Jūsų požiūrio į vakcinas ar to, kaip bandote “gydyti” savo vaiką. Gal ir nenorėdama, pati pataikėt į įraše pateiktą apibūdinimą: “Žmonės – ar jie pasisakytų prieš vakcinas < ...> daro tai su labai dideliu pasitikėjimu, beveik aklai, ignoruodami daug protingesnių, turinčių didesnę patirtį ir žinias poziciją. Socialiniame lygmenyje asmeninė nuomonė triumfuoja prieš faktus ir mokslinius įrodymus < ..> Sveikatos problemos supaprastinamos, tartum į jas įsigilinti ir kritiškai įvertinti dešimtmečius kauptą medžiagą galima per pora dienų. < ...> tiesiog juokinga, kaip kitiems lengva spręsti apie ištisos populiacijos sveikatos rodiklius pagal vieno žmogaus asmeninę patirtį.”

      Kitaip sakant, Jūs “praregėjot”, jau žinot, kad aš be reikalo rašiau viską, įrašo turinys yra bevertis, nes jūs tikra, kad vaiko būklė nuo skiepų. Mielai diskutuočiau šita tema, tačiau, nujausdamas, kad diskusija gali būti bevaisė, tiesiog paklausiu: ar yra kažkas, kas Jums įrodytų, kad vaikų sveikatos sutrikimą sukėlė ne vakcinos?

  2. niekas neirodys,todel kad vaiko bukle gereja,vadinasi medikai to man nepatare,kokia man nauda is tu kalbu:)Vienai mamai Taip pat gerejo,bet ji netikejo kad tai nuo skiepu, vel paskiepijo,vaikas grizo vel I ta bukle Kai nereguoja I aplinka,nekalba ir t.t tai va kokia kaina kartais reikia isitikinti:(

    • Na, kadangi niekas neįrodys, tai sutaupėte mums abiems laiko. Jei kada visgi iškils klausimų apie autizmą, skiepus – puslapio adresą žinote, klauskit, čia mes stengiamės pateikt įrodymais pagrįstą informaciją, ne gandus. Negali žinot, gal visgi sugebėsim ir Jums ką nors naujo papasakot.

      Sėkmės ir stiprybės Jums auginant vaikelį, linkiu nepadaryti jam daugiau žalos.

  3. Miela Raminta,as eiline skaitytoja,bet labai idomu ar jums irgi istyre sunkiuju metalu koncentracija organizm.? Juk dar nestumo metu vaisius is jusu galejo gauti tuos sunkiuosius metalus.

  4. “Apie 1850 m. Vienoje dirbęs akušeris ginekologas Ignacas Zemelveisas, atlikęs empirinius stebėjimo tyrimus, nustatė, kad gydytojams plaunant rankas su muilu ir chloro tirpalu prieš pacientų apžiūrą sumažėja mirštamumas nuo pogimdyminio endometrito. Už tokius atradimus ir vėlesnę rankų plovimo agitaciją gydytojas buvo pašalintas iš darbo ir vėliau uždarytas į beprotnamį.
    Taigi, prašau pasidomėkite šia istorija – gal tuomet ir Jums nors kiek įsijungs kritinis mąstymas. Sėkmės! 😉

    • Suprasiu komentarą kaip nevisai aiškiai išdėstytą prielaidą, kad Wakefield yra nepripažintas didžių atradimų pionierius, kurio, kaip ir Zemelveiso “atradimas” nesutapo su tuometinės medikų, mokslininkų bendruomenės nusistovėjusiu požiūriu.

      Kaip tekste ir rašiau – visko galėjo būti. Ir kas kas, bet mokslo pasaulis tokį Wakefield atradimą būtų priėmęs išskėstomis rankomis. Ir dar Nobelio premiją davęs.

      Problema Jūsų pateiktame palyginime. Zemelveiso laikotarpiu vyravo tikrai ne įrodymais, o dogma, autoritetu pagrįsta medicina, kitaip sakant, sėkmės bandant aukštą socialinį statusą turintį chirurgą priversti plautis rankas, nes “aš čia padariau kažkokį eksperimentą, žiūrėkit, skaičiavimai”. Kad jau žinote istoriją, turėtumėt žinot, kad ir ligos sąvoka tuomet nebuvo aiški, vyravo keturių skysčių teorija, nebuvo mikroorganizmų teorijos ir t.t. Jei toks Zemelveiso atradimas būtų padarytas dabar, pritaikant modernius metodologijos, statistikos principus, rezultatas būtų visiškai kitoks. Nes mokslinė bendruomenė dabar ne tik žino frazę “kritinis mąstymas”, bet supranta mokslo kaitą per laikmečius bei įrodymų akumuliavimąsi.

      Lengva pasakyti “tu nežinai, gal tai ateityje pasitvirtins”. Žinoma, gal ir pasitvirtins. Ir kai tai pasitvirtins, pakelsiu rankas aukštyn ir tai priimsiu, nes tai buvo įrodyta. Ką dabar galiu žinoti, tai kad vakcinų ir autizmo ryšys neįrodytas, ir tam patvirtinti yra nesvietiškas kiekis informacijos – daug didesnis nei pateikia Wakefield “pusė”. Kol tai neįrodyta, tai tėra spekuliacija ir, jei detaliai analizavote nuorodas tekste (nors nepanašu), tiesiog paprastas duomenų falsifikavimas ir melas.

      Nuorodą į jūsų puslapį iš komentaro ištryniau. Čia ne vieta reklamai.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *