Apie tikras ir netikras sąmokslo teorijas

"Vilko guolis" po pasikėsinimo į Hitlerį.

“Vilko guolis” po pasikėsinimo į Hitlerį.

Kaip jau minėjau ankstesniame įraše, kai kurie sąmokslai iš tiesų yra realūs. Kad ir 1944 m. liepos mėnesį įvykdytas pasikėsinimas į Adolfą Hitlerį. Čia suokalbininkų grupei priklausė daug svarbių kariuomenės veikėjų, tokių kaip Erwinas Rommelis, o bendrai tikėtasi pakeisti tuometinę nacistinės Vokietijos vadovybę. Sąmokslas nepasisekė – Hitleris sprogimo bunkeryje metu išgyveno, o jo dalyviai arba buvo pasmerkti myriop, arba patys nusižudė. Vis dėlto, nors būna ir tikrų suokalbių, tokių kaip šis, netrūksta ir išsigalvotų. Tad paprastas, tačiau svarbus klausimas: kaip juos vienus nuo kitų galima atskirti?

Visų pirma pravartu pasidomėti, kokiais šaltiniais remiantis, bandoma pagrįsti sąmokslo teorijos tikrumą. Jeigu aptariami įvykiai siejami tiesiog „šiaip“, be jokio rimtesnio pagrindo, tik užduodant klausimą iš serijos „o kas galėtų paneigti?“, labai tikėtina, kad teorija yra išgalvota, ir nėra pagrindo manyti priešingai. Jeigu, kaip filmo Zeitgeist dalies apie religiją atveju, pagrindiniai šaltiniai yra visokių new age judėjimų atstovų teiginiai, kuriems ne religijų istorija, o pseudoistorija gerokai arčiau širdies, tikėtina, kad siūlomas naratyvas yra prasimanytas ir neturintis nieko bendro su realybe. Jeigu kokiai nors sąmokslo teorijai pritaria keli savos srities profesionalai, tai taip pat dar nieko nereiškia, kai jie sudaro tik mažą dalį visų specialistų, kurių žinios gali padėti įvertinti įvykių realumą. Apie tai, kad tokie pasisakymai kaip „anoniminis šaltinis teigia“, „nežinomu likti norėjęs NASA darbuotojas patvirtina“, „iš patikimų šaltinių žinoma“ nieko neverti, daug kalbėti ko gero neverta.

Michaelas Shermeris straipsnyje, skelbtame Scientific American žurnale, bei knygoje The Believing Brain, išskiria dešimt bruožų, skiriančių sąmokslo teorijas nuo tikrų suokalbių. Šis sąrašas gali pasirodyti savaime suprantamas, deja, tokiu mąstymu ne visada sekama. Nors be abejo, jį verta atidžiau panagrinėti visą, atskirai išskirčiau įdomų pastebėjimą apie sąmokslo teorijų mėgėjų nesugebėjimą ar nenorą skirti skirtingų kategorijų įvykių ar skirtingų veikėjų lygių. Labai dažnai kalbama ne apie atskirus sąmokslo dalyvius (nebent tai būtų svarbūs finansų, žiniasklaidos ar politikos pasaulio atstovai, pavyzdžiui, kuris nors JAV prezidentas), o visas institucijas, kurios suokalbiais ir slaptų planų kūrimu ir teužsiima, pavyzdžiui, vyriausybės, bankai ir pan. Visi jie tokie. Savaime aišku, bet kas kritikuojantis sąmokslo teorijas jiems tarnauja. Pats irgi buvau kaltintas parsidavimu masonams, nomenklatūrai ir pan. Tik pinigų, niekšai, neperveda niekaip. Kaip pavyzdį čia galima pasitelkti Plokščios Žemės draugiją (The Flat Earth Society), anot kurios, visa valdžia slepia faktą, kad mūsų planeta nėra apvali. Visų pirma, žinoma NASA, tačiau jai talkina ir ją išlaiko JAV vyriausybė. Kitų valstybių kosminės agentūros taip pat dirba išvien, kad tik tiesa niekam nepaaiškėtų. Ir nesvarbu, jog skirtingų valstybių vyriausybės turi skirtingus interesus ir tarpusavyje neretai konfliktuoja. Ar kad Sovietų Sąjungai būtų buvęs didžiausias džiaugsmas įrodyti, kad Apollo misijos nepasiekė Mėnulio.

Sąmokslo teorijos dažniausiai prie suokalbininkų priskiria tokį žmonių kiekį, kad tampa visiškai neįtikėtina, jog visi jie sugebėtų išsaugoti paslaptį ir nieko niekam neišduoti. Tuo pačiu ir konspiracijos kaštai smarkiai išauga, mat reikia užsitikrinti daugybės žmonių lojalumą, ar tai būtų slaptos draugijos nariai, ar valstybės tarnautojai. Kaip vienoje iš savo humoristinių Disko pasaulio serijos knygų rašė garsus anglų fantastas Terry’s Pratchettas, nuostabu, kaip vyriausybės, žinant jų „pasiekimus“ visose kitose srityse, sugeba nuslėpti tokius dalykus kaip susitikimai su ateiviais. (Hogfather). Išties, norint nuslėpti tokius sąmokslus kaip JAV organizuotos 9/11 atakos ar suklastotas išsilaipinimas Mėnulyje, reikėtų užtikrinti ne dešimčių ar šimtų, o tūkstančių ir daugiau žmonių ištikimą tylėjimą, kas, pripažinkim, yra toli nuo tikrovės. Ypač, kai sėkmingai atskleidus panašų sąmokslą lauktų didžiulis žiniasklaidos dėmesys ir žmonių meilė. Tad kuo sudėtingesnis ir daugiau veikėjų įtraukiantis yra aptariamas suokalbis, tuo mažiau tikėtina, kad jis yra tikras, o ne išgalvotas. Juk keliems žmonėms paslaptį išsaugoti lengviau nei daugeliui. Čia vėl galima prisiminti Plokščios Žemės draugiją, kuriai šiuo metu priklauso 421 narys, tiesa, jų specialybės ir išsilavinimas nenurodomi. Taigi „slepiamą tiesą“ atskleisti bando tik kiek daugiau nei keturi šimtai žmonių. Tuo tarpu meluoja šimtai tūkstančių geografų, geologų, astronomų ir kitų Žemę bei ją supančią erdvę tiriančių mokslo šakų atstovų. Kas labiau tikėtina, neatsižvelgiant į abiejų pusių pateikiamų sunkiai palyginamą argumentų kokybę? Tai, kad tiesą atskleidė keli šimtai žmonių, o šimtai tūkstančių visiems įžūliai meluoja dar nuo Viduramžių, ar tai, kad Žemė iš tiesų yra ne plokščia, o apvali?

Kas labiau tikėtina? Kad egzistuoja pasaulinis sąmokslas nuslėpti Žemės plokštumui, kuriame dalyvauja daugybė nieko neprasitariančių žmonių, ar tai kad Plokščios Žemės draugijai nesiseka su mokslu?

Kas labiau tikėtina? Kad egzistuoja pasaulinis sąmokslas nuslėpti Žemės plokštumui, kuriame dalyvauja daugybė nieko neprasitariančių žmonių, ar tai kad Plokščios Žemės draugija nesutaria su mokslu?

Dar vienas svarbus Shermerio išskirtas netikrų sąmokslo teorijų bruožas – jų veikimo lauko plotas. Kuo daugiau elementų menamas suokalbis kontroliuoja, tuo mažiau tikėtina, kad jis tikras. Čia jau turima omenyje ne veikėjų, įtrauktų į sąmokslą, skaičius, bet jų galia paveikti regioninius ar net globalius procesus. Taigi, jei kas nors pasakoja, kad kokie nors Siono išminčiai kontroliuoja ir valdo visą pasaulį, tokia istorija yra neįtikima. Kuo mažesnį politinį, ekonominį etc. vienetą sąmokslininkai kontroliuoja, tuo labiau teorija tikėtina, tačiau dažniausiai jos būna tokios plačios, kad vien pagal dydį atsiduria „neįtikimųjų“ grupėje. Čia taipogi puikiai gali pasitarnauti fenomenalaus pasaulio kosminių agentūrų bendradarbiavimo pavyzdys, apimantis ir kontroliuojantis visą mokslo pasaulį bei sėkmingai plaunantis smegenis paprastiems žmonėms.

Viljamas Okamas, kurio vardu pavadintas skustuvo principas. Tiesa, filosofas jį tik dažnai naudodavo, bet pats nesukūrė.

Viljamas Okamas, kurio vardu pavadintas skustuvo principas. Tiesa, filosofas jį tik dažnai naudodavo, bet pats nesukūrė.

Kalbant apie sąmokslo teorijų tikrumą, verta prisiminti ir Okamo skustuvą. Taip vadinamas principas teigiantis, kad tarp konkuruojančių hipotezių tikėtiniausia yra ta, kuri reikalauja mažiausiai prielaidų, nebent jos būtinos ir turi platesnę aiškinamąją galią. Suprantama, kad sąmokslo teorijos dažniausiai apima didelį kiekį elementų, nebūtinų konkretaus įvykio paaiškinimui ar įveda tam tikrus elementus, kurių egzistavimas nėra įrodytas. Tad kas tikėtiniau: kad piramides pastatė žmonės ar ateiviai, kurių egzistavimas ar lankymasis Žemėje nei tolimoje senovėje, nei dabar toli gražu nėra įrodytas? Sekant Okamo skustuvu, pirmoji teorija yra daug tikėtinesnė už antrąją, nes nereikalauja papildomų nebūtinų faktorių (ateivių egzistavimo, paleokontakto) įvedimo.

Apibendrinant galima trumpai pakartoti keletą aspektų, leidžiančių nustatyti sąmokslo teorijos tikrumo tikėtinumą. Visų pirma tai suokalbio sudėtingumas: kuo daugiau jame dalyvauja žmonių ir kuo jis sudėtingesnis techniškai, tuo didesnė tikimybė, kad joks slaptas planas neegzistuoja. Analogiškai, kuo daugiau faktorių sąmokslininkai kontroliuoja, tuo mažesnė tikimybė, kad jie apskritai egzistuoja ir rezga piktus planus. Jeigu sąmokslo teorija grindžiama neaiškiais ir nepatikimais šaltiniais, manyti, kad suokalbis tikras pagrindo taip pat nėra. Galiausiai, visko suplakimas į vieną krūvą, nediferencijuojant nei skirtingų veikėjų, nei skirtingų institucijų, neatsižvelgiant į jų tarpusavio priešpriešą, primena radikalų ankstesniame įraše aptarto paterniškumo variantą, o ne tikrovę atspindintį konstruktą.

One thought on “Apie tikras ir netikras sąmokslo teorijas

  1. Jeigu aptariami įvykiai siejami tiesiog „šiaip“, be jokio rimtesnio pagrindo, tik užduodant klausimą iš serijos „o kas galėtų paneigti?“, labai tikėtina, kad teorija yra išgalvota, ir nėra pagrindo manyti priešingai.

    Baznycios atstovai elgiasi butent taip 🙂

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *