Atvykėlio sudievinimas: ar tikrai vietiniai europiečius laikė dievais?

Cortésas susitinka su Montesuma II.

Cortésas susitinka su Montesuma II.

Greta mitų, susijusių su gamtos mokslais, medicina ar šių dienų politika, egzistuoja ir daug paplitusių, tačiau nepagrįstų įsitikinimų apie istoriją. Kai kuriuos mitus apie Viduramžius aptariau tam skirtame bloge, tad šiame tinklaraštyje, rašydamas apie istoriją, dėmesį skirsiu kitiems žmonijos praeities laikotarpiams. Šį kartą pristatysiu su Didžiųjų geografinių atradimų epocha siejamą įsitikinimą, kad kai kurie vietiniai  gyventojai iš europiečiams naujų kraštų atvykėlius laikė dievais. Ko gero visi esame girdėję, kaip tokiais buvo palaikyti ispanai Centrinėje Amerikoje ar anglai Ramiajame vandenyne. Būtų galima rasti bent keletą skirtingų atvejų, tačiau šiame tekste dėmesį skirsiu būtent šiems, dėl jų dažno kartojimo ir to, kad jie jau pasiekė tą “visi juk žino, jog…” lygį.

Actekų dievas Quetzalcoatlis.

Actekų dievas Quetzalcoatlis.

1519 m. ispanų ekspedicija, vadovaujama Hernáno Cortéso, pasiekė Meksikos krantus ir išsilaipino vietinių gyventojų valdomose žemėse. Nors ir buvo pasitiktas draugiškai bei su gausiomis dovanomis, Cortésas nutarė surengti žygį į krašto gilumą ir pasiekti actekų imperijos sostinę Tenočtitlaną. Ispanų skaičius buvo itin mažas, tačiau Karolio V armijos gretas greitai papildė daug vietinių gyventojų, nes kitos gentys nepakentė actekų dėl jų nuolatinių išpuolių, vykdytų siekiant pagrobti naujų belaisvių aukojimams. Antroje rudens pusėje europiečiai pagaliau pasiekė sostinę, kur juos priėmė actekų imperatorius Montesuma II. Netrukus tarp skirtingų civilizacijų atstovų įsipleskė konfliktas, galiausiai pasibaigęs Tenočtitlano kritimu 1521 m. rugpjūčio 13 d. Svarbiausi veiksniai leidę Cortésui pasiekti pergalę, be abejo, buvo technologinis ispanų pranašumas, lengva sąjungininkų paieška pačioje Centrinėje Amerikoje bei vietinių neatsparumas europiečių atvežtoms ligoms. Gana dažnai prie šių priežasčių pridedama ir dar viena – actekai baltuosius palaikė nežemiškomis būtybėmis, o jiems vadovaujantį Cortésą – dievu Quetzalcoatliu, kurio sugrįžimo ir buvo laukiama tais pačiais 1519 m., išsilaipinimo žemyne, metais.

Žymus anglų keliautojas ir atradėjas kapitonas Jamesas Cookas atvyko į Havajų salyną (tuo metu vadintą Sandwicho, t.y. Sumuštinio, salynu) 1779 m., kaip tik per vietinių havajiečių derliaus šventės laikotarpį, vadinamą Makahiki. Palikęs salą po mėnesį trukusios viešnagės jis, praėjus vos savaitei, buvo priverstas į ją vėl sugrįžti kiek paremontuoti audrų apgadintus laivus; vienas iš HMS Resolution stiebų buvo sulaužytas. Šį kartą sutikimas toli gražu nebuvo toks malonus kaip pirmasis. Čiabuviai pavogė vieną iš anglų valčių, ir Cookas, norėdamas ją susigrąžinti, įkaitu paėmė jų valdovą. Anglams ruošiantis grįžti į laivą ir kapitonui pasisukus link valties, vienas iš vietinių smogė jam, o tuomet šiuo pavyzdžiu pasekė ir kiti. Pirmąjį kartą sutiktas kaip dievas Lono, antrąjį Cookas nebeatitiko havajiečių pasaulėvaizdžio ir buvo nužudytas (neretai galima rasti teiginių, kad vėliau jis dar buvo ir suvalgytas).

Kapitono Jameso Cooko mirtis. Johannas Foffany, 1795 m.

Kapitono Jameso Cooko mirtis. Johannas Foffany, 1795 m.

Populiariojoje istoriografijoje šie du istorijos epizodai pateikiami daugiau ar mažiau taip. Galbūt dėl didesnės Meksikos užkariavimo svarbos, Cortéso ekspedicija yra labiau žinoma nei Cooko kelionės po Ramųjį vandenyną, bet abu pasakojimai yra pakankamai girdėti. Paviršutiniškai pažvelgus, pagrindinis panašumas tas, kad abi šios istorijos yra apie du keliautojus, plėtusius Vakarų civilizacijos geografinį akiratį. Tačiau daug įdomesnis aspektas, bendras abiems šiems pasakojimams, – Cortéso ir Cooko apoteozė (sudievinimas). Ar iš tiesų galima manyti, kad baltieji europiečiai kitų kultūrų buvo pasitinkami kaip dievai? Ar vietinių kultūrų mąstymo kategorijos tokios imperatyvios, kad netikėti ir nenumatyti įvykiai būna kiek tik įmanoma priartinami prie savųjų mitinių-religinių struktūrų? Ar skirtingos ženklų sistemos galėjo nulemti komunikacijos neįmanomumą?

Iš pažiūros, pažvelgus į jau tradicinėmis tapusias įvykių interpretacijas, į visus klausimus peršasi teigiamas atsakymas. Galų gale, juk, kaip dažnai rašoma, tiek Cortésas, tiek Cookas buvo palaikyti dievais. Vienam tai padėjo pasiekti triuškinamą pergalę ir užtikrino tolesnę karjerą, kitam nulėmė mirtį nuo čiabuvių rankos. Apie ženklų svarbą ispanų žygio metu ypač išsamiai rašė bulgarų kilmės filosofas Cvetanas Todorovas knygoje La Conquête de l’Amérique, la question de l’autre (Amerikos užkariavimas: Kito klausimas), o kapitono Cooko apoteozę plačiai nušvietė amerikiečių antropologas Marshallas Sahlinsas darbe Islands of History (Istorijos salos). Taigi pirmiausia apžvelgsime jų teorizavimą apie europiečių sudievinimą šiais dviem konkrečiais atvejais bei susipažinsime su tokių versijų kritika.

Cvetan‘as Todorov‘as jau minėtoje knygoje teigia bandantis pristatyti actekų imperijos nukariavimą pačių indėnų akimis. Jis rašo: „Dabar galime pateikti palyginimą tikėjimo ispanų dieviškumu stiprumą. Inkai tvirtai tikėjo jų dieviška prigimtimi. Actekai tik kurį laiką po pirmojo kontakto. Majai iškelia tokį klausimą, tačiau į jį atsako neigiamai.” Šis Montesumos tautos tikėjimas yra „paralyžiuojantis“. Toks apibūdinimas gana tiksliai atspindi poveikį, kurį tas įsitikinimas galėtų sukelti. Juk kova prieš savo paties dievus yra šventvagiška, o pats mitinis pasaulėvaizdis atrodytų subyra. Tai, be abejo, leidžia Cortésui pasiekti gana nesunkią pergalę ir nukariauti galingiausią Centrinės Amerikos gentį.

Nieko keisto, kad toks požiūris į ispanų konkistadorų apoteozę (nors ir giliai įsišaknijęs) sulaukia nemažai kritikos. Etnoistorikas Matthew Restallas knygoje Seven Myths of the Spanish Conquest (Septyni ispanų užkariavimo mitai) paskelbia verdiktą sudievinimo teorijai: „nebuvo jokios apoteozės, jokio tikėjimo, kad ispanai buvo dievai ir jokio iš to sekusio vietinių paralyžiaus.“ Knygos autorius nurodo, kad konkistadorų kronikininko Gómara‘os užrašuose, kur apoteozė tikrai turėtų būti paminėta, tai nėra padaryta. Su laiku pradiniai duomenys išsikraipo ir iš paprastų palyginimų, kad ispanai yra galingi kaip dievai išsivysto istorija apie neva tikrą šio dieviškumo priskyrimą europiečiams. Cortéso-dievo sutapatinimas atsiranda tik vėlesnėse misionierių kronikose. Panašūs „šaltiniai“ apie indėnų sudievinamus keliautojus atsiranda jau su Kristupu Kolumbu, tačiau yra tokie dviprasmiški, kad jų jokiu būdu negalima laikyti objektyviais apoteozės liudijimais. „Be to, nėra jokių įrodymų, kad maisto ir gėrimo siūlymas bei kiti draugiškumo gestai, kuriuos dėl praktinių sumetimų europiečiams rodė vietiniai gyventojai visoje Amerikoje, būtų buvę religinės prigimties „aukojimai““. Kitaip tariant, nėra visiškai jokio pagrindo, kuris leistų teigti, jog ispanai laikyti dievais. Greičiau priešingai, logika ir įvykių seka leidžia teigti visai ką kita. Europiečių galybės pripažinimas dar nereiškia, kad jie suvokiami kaip dievai.

Antropologas Marshallas Sahlinsas, rašydamas apie Cooko apoteozę didžiausią dėmesį skiria anglo atkeliavimo laikui. Kaip jau minėta straipsnio pradžioje, ekspedicija salą pasiekia Makahiki šventės, skirtos derlingumo ir vaisingumo dievui Lono, metu. Cookui išlipus į krantą, minia puolė kniūbsčiomis ant kelių šaukdami Lono vardą. Sahlins‘as rašo: „Koa’a žynys ir vietinis karalius laikė ištiestas rankas, buvo paaukotos atitinkamos aukos, ir tada Cookas iš tiesų tapo Lono stabu, kryžminio atvaizdo (pagaminto iš medžių skersinių), kuri siejama su dievo išvaizda, kopija.“ Toliau, rašydamas apie greitą anglų sugrįžimą, antropologas pastebi, jog pasikeitė religinis laikotarpis. Praėjusi savaitė reiškė ir Lono nusilpimą. Taip „Cookas iš garbinamo dievo tampa priešiškumo objektu“. Karaliaus pagrobimas ir kapitono-dievo konfrontacija su juo, anot Sahlins‘o, turėjo ritualinę reikšmę. Anglų atradėjo nužudymas šiuo atveju yra ne paprasčiausias konfliktas kilęs dėl valties pagrobimo bei įkaitų paėmimo, o ritualinis veiksmas. Pasibaigus Lono šventei karalius su savo valdiniais dievą (šiuo atveju Cooko asmenyje) įveikia ir taip havajiečiai išpildo savąjį mitą. „Cooko mirtis: Lono mirtis. Šis įvykis buvo absoliučiai nepakartojamas ir jį kartojo kasmet.” Taigi, anot Sahlinso, įvyksta keliautojo sudievinimas. Jį jau galima laikyti beveik tradiciniu mentaliteto bruožu, prieš tai pasireiškusiu Amerikoje. Paradoksalu, bet tie Kiti, ne Vakarų kultūros atstovai, tarpusavyje niekada neturėję kontakto, vieni gyvenę Ramiojo vandenyno salose, kiti – Amerikoje, atrodo tarsi sutarę pirmųjų susidūrimų su europiečiais metu, palaikyti šiuos dievais.

Havajų salos.

Havajų salos.

Todėl neturėtų būti nuostabu, kad kaip ir Centrinės bei Pietų Amerikos užkariavimo atvejais, teorija Cookas-dievas pagrįstos kritikos taip pat sulaukė. 1992 m. pasirodė šrilankiečio antropologo Gananantho Obeyesekere‘ės knyga The Apotheosis of Captain Cook: European Mythmaking in the Pacific (Kapitono Cooko apoteozė: europietiškasis mitų kūrimas Ramiajame vandenyne). Joje plačiai nagrinėjama galimybė, kad kapitonas Cookas išties buvo priimtas kaip dievas Lono, o, kaip leidžia nuspėti pats knygos pavadinimas, apsistojama ties versija, kad šis neva havajiečių įvykdytas sudievinimas yra ne kas kita kaip tik paprasčiausias europiečių susikurtas mitas. Jis pastebi, kad Sahlinso pabrėžti ritualiniai panašumai lieka viso labo išoriniais panašumais. Pavyzdžiui, dievas Lono buvo kilęs iš Kahiki, o ne iš Britanijos, anglai plaukiojo aplink visas salas, o ne vien aplink Havajų salą, kaip tai turėtų daryti minėtasis dievas. Kita šrilankiečio pastaba susijusi su pačiu Cooko bei havajiečių elgesiu. Visų pirma Cookas turėjo nusilenkti stabams, ko vargu ar būtų reikalaujama iš to, kurį manai esant dievu. Vadinasi, jis tebuvo pripažintas kaip vadas. „Aišku, kad Cookui paprasčiausiai buvo parodyta ceremoninė pagarba, žinoma kaip kapu moe, kurią skirdavo svarbiems vadams.“ Galiausiai, Lono vardo suteikimas irgi neturėtų stebinti. Juk ir vakariečių vardai dažnai būna susiję su religija, tad kodėl kitos kultūros negalėtų elgtis taip pat. Vadinasi, ir iš kitų kultūrų negalima atimti tokios teisės (juo labiau, kad ir be paties Cooko Lono vardą turėjo karaliaus šventiko Kao sūnus, kuriam galbūt buvo skirti ir patys šūksniai, pasigirdę Cookui pasirodžius saloje). Kitaip tariant, Sahlinso išdėstytai versijai iškeliamos labai taiklios ir pamatinius Cooko apoteozės teorijos teiginius griaunančios pastabos.

Apibendrinant abu šiuos atvejus reikia atkreiptį dėmesį į teorijos ir empirikos santykį tiek sudievinimo versijos šalininkų, tiek jos kritikų pateikiamose versijose. Kaip knygoje The Killing of History: How Literary Critics and Social Theorists are Murdering our Past (Istorijos žudymas: kaip literatūros kritikai ir socialiniai teoretikai naikina mūsų praeitį) pastebi australų istorikas Keithas Windshuttle‘as: „Sahlinsas ir Deningas … abu į šiuos įvykius [Cooko mirtį ir sukilimą laive Bounty] žvelgia per teorijos prizmę, ieškodami tik tų ženklų, kurie patvirtina tai, kuo jie jau tiki.“ Kitaip tariant, išankstiniai teoriniai įsitikinimai nulemia wishful thinking atsiradimą, bandant nagrinėti istoriją. Istorine interpretacija imama tikėti ne dėl to, kad ji gali būti gerai pagrįsta objektyviai surinktais ir išanalizuotais faktais, bet dėl to, kad pasirenkami tik tie atvejai, kurie iš pažiūros leidžia patvirtinti teoriją, kurios teisumu seniai nustota abejoti. Tuo tarpu kritikai, tokie kaip Obeyesekere‘ė pirmenybę suteikia faktams, kuriais remiantis, indukcijos būdu, t.y. išanalizavus faktus, galima nuspręsti, ar teorija galioja ir atskleisti istorinę tiesą ar bent jau prie jos priartėti neturint išankstinių ribojančių teorinių rėmų.

Svarbu pabrėžti, kad toks kitų kultūrų, kaip nesugebančių suvokti joms netikėtų įvykių kitaip nei inkoroporuojant jų į religinę-mitinę erdvę traktavimas ir implikuoja istorinių susidūrimų tarp europiečių ir Kitų mitologizaciją. Čia derėtų prisiminti ko gero žymiausio XX a. antropologo, prancūzo Claude‘o Lévi-Strauss‘o, La pensée sauvage (Laukinis mąstymas), kuriame pateikiama tezė, jog kitų kultūrų atstovų mentalitetas visiškai skiriasi nuo mums įprasto vakarietiškojo. Jis paremtas mistika ir dėl to svetimšalių atvykimas negali būti suvokiamas niekaip kitaip kaip tik per mito prizmę. Bėda ta, kad, kaip jau rašyta, dažnai antropologai linksta pritarti teorijai, o tik po to atsižvelgia į faktus. Kartais prieinama net iki absurdų. Tas pats Sahlinsas atsakyme į Obeyesekere‘ės kritiką, norėdamas įrodyti radikalų skirtingų kultūrų mentalitetų nesutapimą pateikia pavyzdį, turintį pagrįsti jo teiginį. Anot jo, susidūrus su kitomis kultūromis tenka susitaikyti su faktu, kad jų mąstymas visiškai kitoks ir neįprastas vakariečiams. Ir tokiu atveju „geriau priimti Foucault požiūrį [t.y. suvokti, mentalitetų priešingumą]“, kurį jis atskleidžia susidūręs su Borgeso pateikta vienos kinų enciklopedijos gyvūnu klasifikacija, tarsi prieštaraujančia europietiškam mąstymui. Vėliau pateikiamas ir pats klasių sąrašas, tačiau jis šiuo atveju nėra svarbus. Reikšminga tik tai, kad ji visiškai skiriasi nuo mūsų naudojamų taksonomijų. Svarbiau yra tai, kad Jorge Luisas Borgesas yra grožinės literatūros autorius, argentiniečių magiškojo realizmo kūrėjas. Kinietiškoji klasifikacija yra paminėta ne kur kitur, o vienoje iš jo knygų. Gali pasirodyti absurdiška, tačiau kartais net ir tokiais „empiriniais“ duomenimis remiamasi norint pagrįsti savo hipotezes.

Radikalaus kultūrinio reliatyvizmo pagrindimą leidžia paneigti ir antropologiniai tyrimai. Šios srities specialistas Donaldas Brownas 1991 m. išleido knygą Human universals (Žmogiškos universalijos), kurioje aptaria visoms žinomoms kultūroms bendrus aspektus. Tarp jų patenka tokie ir tokie socialinio gyvenimo elementai kaip: de facto egzistuojanti oligarchija, ekonominė nelygybė, ekonominės nelygybės suvokimas, seksualinio elgesio reguliavimas, institucijos (kaip bendra veikla), teisė kaip priklausomybės grupei taisyklės bei kaip teisės ir pareigos ir t.t. Tokie duomenys leidžia teigti, kad yra tam tikri elgesio bruožai, kurie nėra visiškai priklausomi nuo kultūros (kuri reguliuoja jų išraišką, bet ne patį pagrindą), ką leidžia teigti ir evoliucinės psichologijos srityje atliekami tyrimai. Todėl radikalus kultūrinis reliatyvizmas prasilenkia su moksliniais faktais.

Tad ko galima išmokti iš diskusijų apie europiečio apoteozę? Visų pirma, kad į tarpkultūrinius susidūrimus reikia žvelgti atidžiai. Kad ir ką besakytų patys didžiausieji relativistai, norėdami pabrėžti skirtingų kultūrų kitoniškumą, jie patys tesugeba pritaikyti savąsias mąstymo kategorijas. Mentaliteto skirtumų hiperbolizavimas, istorijos pritempinėjimas prie savųjų teorijų, taip kartais atrodo istorijos „darymas“. Tokia atradėjo apoteozės idėja papasakoja daugiau apie pačius vakariečius (tiek Amerikos užkariavimo laikotarpio, tiek XVIII a., tiek ir šių dienų) nei tuos, su kuriais jie susidūrė.

Edinburgo hercogas Princas Filipas.

Edinburgo hercogas Princas Filipas, vienoj iš Ramiojo vandenyno salų laikomas dieviškos kilmės.

Žinoma, negalima pamiršti ir tokių atvejų kaip Princo Filipo kultas vienoje iš Vanuatų sudarančių salų. Šiuo atveju tikintieji Edinburgo hercogą Princą Filipą laiko dieviškos kilmės kalnų dvasios sūnumi. Tai vienas iš vadinamojo krovinių kulto pavyzdžių. Tad negalima sakyti, kad Vakarų kultūros elementai, ypač kuomet jie siejasi su vietiniams nesuprantamomis technologijomis, niekada nesąlygoja sudievinimo. Taip nutikti gali ir išties nutinka, tačiau kiekvienas atvejis reikalauja atskiros argumentacijos, sisteminiai teiginiai, kad taip įvyksta, nes kitaip būti tiesiog negali, dėl mąstymo skirtumų ar kitų priežasčių, nėra tinkami. Kita vertus, čia galbūt ir atsiskleidžia esminis krovinių kultų ir senųjų keliautojų sudievinimo teorijų skirtumas. Pirmuoju atveju vaidmenį vaidina materialus pranašumas. Antruoju atveju tai turėtų atlikti kitoniškas mąstymas. Tad nenuostabu, kad realūs krovinių kultai dažniau siejami su XX a. ir milžiniškais technologiniais skirtumais, tuo tarpu, kaip rodo dviejų atvejų iš XVI-XVII a. apžvalga, įsitvirtinusių teorijų apie sudievinimą dėl mitologinio mąstymo pagrindas labai netvirtas.

Dalis šio teksto buvo publikuota žurnale Pašvaistė.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *