Globalinis atšalimas, kurio nebuvo

Esama pranašingų ženklų, kad Žemės orai ėmė dramatiškai keistis, ir šie pokyčiai gali sukelti maisto kiekio sumažėjimą, kuris turėtų itin didelę politinę reikšmę beveik visoms Žemės tautoms. […] Mokslininkams tokie, atrodytų, nesugretinami įvykiai atspindi fundamentalius pasaulio orų pokyčius. Esminis faktas yra tai, kad po septyniasdešimt penkerių metų išskirtinai švelnių sąlygų Žemės klimatas, atrodo, ima vėsti.

Žemė ledynmečiu. (c) Thomas J. Crowley

Žemė ledynmečiu. (c) Thomas J. Crowley

Internete dažnai tenka matyti, tai vienur, tai kitur patalpintas šias ištraukas iš vieno žurnalo Newsweek 1975 m. balandžio numerio. Straipsnyje The Cooling World (Vėstantis pasaulis) toliau dėstoma, kad gresia naujas ledynmetis, o klimatologai neturi vilčių, jog didžiųjų valstybių vadovai šį klausimą imtųsi spręsti. Time viršeliai XX a. 8 deš. taip pat buvo iškalbingi, papuošti pingvinu, suledėjusio žmogaus šaržu ir klausimu, kaip išgyventi artėjantį ledynmetį? Tokie reliktai iš aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio dažnai naudojami kaip argumentas, siekiant įrodyti, kad mokslininkai neturi tvirtos nuomonės, nieko nesupranta apie klimatą (arba anksčiau sakė tiesą, o dabar visi yra nupirkti), tad ir į kalbas apie globalinį atšilimą galima nekreipti dėmesio. Rašytojas Michaelas Crichtonas romane State of Fear (Baimės būsena) šią poziciją pateikė taip:

“Aštuntajame dešimtmetyje visi klimatologai manė, kad artėja ledynmetis. Jiems atrodė, kad pasaulis šąla. Bet kai buvo iškelta mintis apie globalinį atšilimą, jie tuoj pat suprato šios teorijos privalumus. Globalinis atšilimas sukelia krizę, reikalaujančią veikti. Krizinę situaciją reikia ištirti, studijas reikia finansuoti…”

Nors plačiau klimato kaitos klausimo šiame įraše nenagrinėsiu, akivaizdu, kad tokiuose argumentuose egzistuoja sąmokslinis mąstymas. Grupė suokalbininkų mokslininkų daug kam sėkmingai apdūmė akis ir toliau ramiai pučia žmonėms į akis miglą bei iš to pelnosi. Vis dėlto kol kas šį klausimą paliksiu nuošalėje (tikiuosi jį plačiau aptarti vėlesniuose įrašuose) ir tik apžvelgsiu, kokį pagrindą turi aukščiau pateiktadabartinės klimatologijos kritika, ir trumpai paanalizuosiu klausimą, ar tikrai mokslininkai tuo metu pranašavo globalinį atšalimą?

Klimato kaita žmones domina jau seniai. Dar XIX a. pabaigoje, 1896 m., švedų chemikas Svante Arrhenius, ėmėsi skaičiavimų, kokią įtaką Žemės klimatui gali turėti anglies dvideginis. Anot jo, šios cheminės medžiagos kiekio padidėjimas planetą šildytų, o sumažėjimas šaldytų. Jau Pirmojo pasaulinio karo metais serbų mokslininkas Milutinas Milankovićius apskaičiavo kokiais ciklais Žemėje keičiasi šiltieji ir šaltieji laikotarpiai, priklausomai nuo planetos orbitos ekscentriškumo, ašies posvyrio ir precizijos.

Nepaisant tokių tyrinėjimų, XX a. aštuntojo deš. klimatologija kaip atskiras mokslas dar tik žengė savo pirmuosius žingsnius. Buvo akivaizdu, kad nuo penktojo deš. bendri temperatūros lygiai buvo ganėtinai žemi. Per 1972 m. įvykusį Amerikos Mokslo Plėtros Asociacijos suvažiavimą šis klausimas buvo aktyviai aptariamas, kadangi reikšmingi orų pokyčiai galėjo turėti didelę įtaką įvairiems socialiniams procesams ir žmonijos gerovei apskritai, kaip jau ne kartą yra buvę. (Plačiau susipažinti su klimato įtaka žmonijai įvairiais istorijos etapais galima, pavyzdžiui, archeologo Iano Morriso knygoje Why the West Rules – For Now.) Kadangi to meto temperatūros vidurkis slinko į žemesnę pusę, žiniasklaida, kaip matome, greitai padarė dramatiškas ir skaitytojų dėmesį pritraukiančias išvadas. Nevengta skambių antraščių, bet mokslininkų, ir ypač tos srities specialistų, užšalusios Temzės ar apledėjusios New Yorko Laisvės statulos nuotraukomis taip lengvai neapžavėsi. Tai, kad egzistuoja trumpalaikiai klimato svyravimai neleidžia iš poros dešimtmečių laiko atkarpos daryti toli siekiančių išvadų. Mokslininkai tą suprato pakankamai gerai ir bendras jų sutarimas, jau spaudos keliamos panikos dėl artėjančio ledynmečio metu, buvo tas, kad tikėtis reikia ne naujo ledynmečio, o klimato atšilimo.

Dar 1965 m., po pirmųjų anglies dvideginio kiekio atmosferoje matavimų, JAV prezidentui Lyndonui Johnsonui buvo pristatyta mokslininkų parengta ataskaita, kurioje išsamiai aptartos galimos CO2 emisijų sukeltos pasekmės. Temperatūrą didinančios, o ne mažinančios. Nors, kaip jau minėjau, pastebėta, kad nuo penktojo dešimtmečio vyravo vėsūs orai, greitai buvo nustatyta, kad tokia tendencija egzistuoja tik Šiaurės pusrutulyje. Tad negalima sakyti, jog žiniasklaida istorijas visai laužė iš piršto, juolab kad būta mokslinių straipsnių, kurie analizavo galimą pasaulinį atšalimą. Vis dėlto toks požiūris nebuvo dominuojantis. Thomas C. Petersonas, Williamas M. Connolley’is ir Johnas Fleckas išanalizavo klimato tendencijas aptariančius mokslinius straipsnius, esančius Amerikos meteorologų draugijos, JSTOR ir žurnalo Nature duomenų bazėse, 1965-1979 m. laikotarpiu. Šiuo metu (kuomet, anot populiariojo argumento, visi visuotinai laukė greitai ateisiančio neišvengiamo ledynmečio) pasirodė tik septyni moksliniai straipsniai, kuriuose teigta, jog dėl vienokių ar kitokių priežasčių gresia pasaulinis atšalimas. Straipsnių, kurie nieko nekalbėjo apie radikalius temperatūros pokyčius išspausdinta buvo dvidešimt. Tuo tarpu globalinis atšilimas prognozuotas keturiasdešimt keturiuose straipsniuose. Taigi, vien iš to akivaizdu, kad argumentas, jog “tie patys mokslininkai anksčiau teigė, kad pasaulis šąla ir tik po to persigalvojo, tad nieko neišmano” čia netinka. Visuotinis atšalimas niekada nebuvo laikomas pagrindine problema ir dėmesio jam skirta pakankamai mažai. Tuo tarpu jau nuo septintojo dešimtmečio vidurio pagrindinis dėmesys skirtas būtent galimam globaliniam atšilimui. Beje, įdomu pastebėti ir tai, kad dažnai ir atšalimą prognozavusieji nebuvo linkę nuvertinti žmogaus daromos įtakos klimatui. Tiesiog jų nuomone aerozolių šaldantis poveikis būtų stipresnis nei šildantis šiltnamio dujų.

Temperatūros pokyčiai 1965-1975 m.

Temperatūros pokyčiai 1965-1975 m.

Be jokios abejonės, prie atšalimo teoriją palaikančių prognozių atsiradimo ir jų didelio populiarumo žiniasklaidoje nemažai prisidėjo ir tai, kad 1940-1970 m. matavimai rodė, jog iš tiesų vyravo temperatūros kritimo tendencija. Penktojo dešimtmečio pradžioje ji smuko maždaug 0,2 laipsnio. Vis dėlto, kaip nustatyta kiek vėliau, kuomet apdoroti duomenys iš Pietų pusrutulio, tokia klimato kaita labiau būdinga buvo tik planetos Šiaurei. Kitoje pusėje vidutinė temperatūra vietomis krito labai nedaug, o kitur liko nepakitusi ar net kilo. Tad šiuo atveju net ir trumpalaikiu laikotarpiu galima kalbėti tik apie geografiškai apibrėžtą, o ne pasaulinį, atšalimą. Be to, nors dalis mokslininkų ir rėmėsi tik vėsimą rodančiais duomenimis, tai netrukdė ir jiems daryti išvadas, kad tendencija gali pasikeisti dėl augančio šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio. Dar vienas klausimas, tuo metu kėlęs diskusijas, buvo vėsinantis aerozolio poveikis, galėjęs prisidėti prie vėsesnių orų dominavimo Šiaurės pusrutulyje.

Niekas neneigia, kad kada nors ateis naujas ledynmetis. Štai ir 1976 m. gruodžio 10 d. žurnalo Science numeryje rašoma, jog “pritaikius [aptartą] modelį […] rezultatai numato ilgalaikę vėsesnio klimato ir apledėjimo tendenciją Šiaurės pusrutulyje per ateinančius 20 000 metų.” Kaip matyti, prognozės siekia tūkstančius metų, tad apie Newsweek numatytą greitai ateinantį pražūtingą atšalimą kalbėti negalima. Žinoma, tiesa ir tai, kad šaltieji laikotarpiai ilgesni nei trumpi tarpledyniniai amžiai, tačiau tai nereiškia, kad dabartinė tendencija negali būti visuotinis šilimas ar kad žmogus negali turėti jokios įtakos globaliems klimato pokyčiams.

Žinoma, argumento, kad “prieš keliasdešimt metų tie patys mokslininkai pranašavo staigų globalinį atšalimą” klaidingumas savaime nerodo, jog visuotinis atšilimas egzistuoja. Vis dėlto tokių neva “įrodymų” apie klimato mokslo trūkumus pateikimas gerokai prasilenkia su tikrove ir trukdo susidaryti realybę atitinkantį bendrą šios mokslo šakos ir jos teikiamų prognozių istorijos vaizdą. Ir, žinoma, tai viena iš gerų pamokų, kad žiniasklaidai aprašant mokslininkų darbą, neretai neišvengiama nesusipratimų. Panašiai kaip šiame SMBC paveiksliuke.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *