Šįkart tai asmeniška.

2001 m. rugsėjo 11-osios teroro išpuoliai sukrėtė visą pasaulį. Tada buvau dar vaikas. Mama gamino virtuvėje, aš žaidžiau kitame kambaryje. Išgirdau jos šūksnį, atbėgau. Atsimenu, kad abu stovėjome ir žiūrėjome į televizoriaus ekraną. Jame buvo rodomi įrašai, kaip vienas po kito du keleiviniai lėktuvai trenkiasi į Pasaulio prekybos centrus. Pamenu susijaudinusią žinių pranešėją, išgasčio apimtą mamą, sprogimus, liepsnas ir vienas po kito griūvančius dangoraižius. Daugiau nepamenu nieko. Jokių emocijų, jokio asmeniškumo, jokios baimės. Viskas vyko „ten kažkur toli, kur manęs neliečia“, tarsi filme. Buvau vaikas, greit po to, greičiausiai, nuėjau užsiimti savais reikalais. Tada tikrai nesugebėjau suvokti šio išpuolio masto ir įtakos ateičiai. Net ir praėjus penkeriems, dešimčiai metų šis suvokimas ateina tik palaipsniui. Tai buvo beprecedentis įvykis, kardinaliai pakeitęs požiūrį į tai, kaip mes dabar žiūrime į saugumą, privatumą, religiją. Continue reading

Apie eilinę pasaulio pabaigą

Fragmentas stelos, vaizduojančios pasaulio sukūrimą, anot majų, (galbūt) įvykusį 3114 m. pr. Kr.

JAV Vyriausybė savo bloge prieš gerą savaitę paskelbė, kad pasaulio pabaigos šiemet nebus. Viskas parašyta labai paprastai: dauguma gandų kalba apie 2012 m. pasibaigsiantį majų kalendorių (taip nebus), kometa sukels katastrofą (tikrai ne), neaptikta planeta pritykins ir susidurs su Žeme (ne ir dar kartą ne). Ir tai, aišku, dar ne visas spėlionių sąrašas. Bet juk rašo vyriausybė, ir dar JAV, o jos visada meluoja, ar ne? Ne, ne visada. Ir tikrai ne šiuo atveju.

Jau vien per savo Žemėje praleistus dvidešimt kelerius metus sugebėjau išgyventi net kelias pasaulio pabaigas. Visų pirma, 2000 m. su visais potvyniais, devintosiomis bangomis, kompiuterių laiko skaičiavimo bėdomis ir kitomis stichijomis. Su Nibiru, neaptikta planeta X, beje, mūsų Žemė jau irgi turėjo susidurti beveik prieš dešimtmetį. Deja, tuomet ji į pasimatymą neatvyko ir dabar jau tik šiemet žada pasirodyti. Tik nuojauta sako, kad niekas ir vėl neįvyks. Be keleto smulkesnių pasaulio pabaigėlių, pernai visi draugiškai išgyvenome mažiausiai dvi. Amerikiečių pastorius Haroldas Campingas apskaičiavo, kada įvyks antrasis Kristaus atėjimas. Pirmasis rezultatas, po visų sudėties ir atimties veiksmų gautas dar 1992 m., aiškiai rodė 1994 m., bet apsidrausdamas Biblijos interpretatorius dar davė visiems (taip pat ir sau) kiek daugiau laiko ir su klaustuku pridėjo dar vieną datą: 2011 m. Kadangi pirmoji data prabėgo be jokių įdomesnių įvykių, biblinė dienų pabaiga turėjo ateiti pernai. Iš pradžių ji buvo numatyta gegužės 21 d., bet neatėjo. Tada Campingas perstūmė fizinio paėmimo į Dangų datą penkiais mėnesiais, į spalio 21 d. Ir ši diena praėjo be didelių netikėtumų, kol kas niekas apie paimtuosius nieko nekalba, o ir, atrodo, kad trūkstamų giminaičių niekas nepasigedo. Taigi, jau vien per paskutinį dešimtmetį žmonijos likti neturėjo. Bet homo sapiens – atspari rūšis, viską išgyveno. Ir dar patys susigalvojo pasakojimų, kaip Viduramžiais visi dar labiau dėl pasaulio pabaigos panikavo. Pasakojimų, kurie, pakeitus kultūrinį kontekstą, galėtų tikti ir mūsų dienų aktyvistų grupėms. Continue reading