Magnetai, maskavimas ir istorijos pamokos.

Tikėjimas magnetų stebuklingomis galiomis gyvuoja jau tūkstančius metų, bet platesnis susidomėjimas magnetų gydomosiomis savybėmis atsirado XVIII a. austrų gydytojo Franz Anton Mesmer dėka. Jis manė, kad tarp gyvų ir negyvų objektų vyksta natūralus energijos apsikeitimas, Mesmerio vadintas gyvūniniu magnetizmu (magnéttisme animal). Mesmeris teigė, jog gyvūninis magnetizmas yra žmonių bei kitų gyvų būtybių išskirtinis kokybinis elementas, kaip skystis tekantis visata. Sveikatą Mesmeris suvokė kaip laisvą šio skysčio tėkmę tūkstančiais kanalų mūsų kūne. Jei kanalai „užsikimšdavo“, atsirasdavo liga, o šių kliūčių įveikimas sukeldavo persilaužimą ir pasveikimą. Jei tai neįvykdavo savaime, būdavo reikalinga stiprų gyvūninį magnetizmą turinčio žmogaus pagalba.

„Magnetinę“ istoriją galima būtų pradėti nuo 1770-ųjų metų, kuomet Mesmeris susipažino su Jėzuitų kunigu Maximillian Hell (labai ironiška pavardė kunigui), gydžiusiu žmones magnetinėmis plieno plokštėmis. Kunigas teigė, kad gydymas efektyvus, nes jis mato pacientų būklės gerėjimą, t.y. turi daug patenkintų klientų. Besidomintys čia iškart turėtų atpažinti pragmatinę loginę klaidą. Manoma, kad Mesmeris nuplagijavo šį gydymo metodą, o vėliau jį apipynė savo filosofija bei hipotezėmis. 1775-ųjų liepa buvo Mesmerio karjeros pradžia: gimtinėje jis atliko keletą sensacingų „išgydymų“, panašių į kunigo Johann Joseph Gassner darbus, ir buvo pakviestas į Miuncheną tapti Bavarijos Mokslų akademijos nariu. Jau tais pačiais metais akademija Mesmerį pakvietė išreikšti savo nuomonę apie anksčiau minėto kunigo atliekamus egzorcizmus, ir Mesmeris pasakė, kad išgijimų būta dėl stipraus kunigo gyvūninio magnetizmo. Tokia tų laikų standartais laikyta pasaulietiškų ir religinių idėjų konfrontacija užbaigė kunigo darbus, bet kartu paženklino dinaminės psichiatrijos pradžią. 1777 m. Mesmeris buvo privestas iškeliauti iš Vienos į Paryžių, kur įkūrė savo gydytojo kabinetą. Neilgai truko, kol paryžiečiai pasiskirstė į Mesmerį garbinančius ir jį laikančius šarlatanu. Po poros metų jis išleido memuarus apie gyvūninį magnetizmą, kuriuose pateikė 27 tuomet magnetizmą apibūdinusius teiginius.

„Gydydamas“ Mesmeris sėdėdavo priešais pacientą jiems liečiantis keliais ir spausdavo jo nykščius rankomis, nepertraukiamai išlaikydamas akių kontaktą. Laiks nuo laiko jis atlikdavo „glostymo“ judesius nuo paciento pečių iki plaštakų, prie jo nesiliesdamas. Tada Mesmeris pirštais spausdavo paciento pošonkaulinę sritį, kartais rankas ten laikydavo kelias valandas. Aprašoma, kad daugelis pacientų jausdavo keistus pojūčius ar patirdavo itin dramatiškus priepuolius, kurie būdavo traktuojami kaip anksčiau minėti lūžiai, padėdavę pasveikti. Nežinau, kaip Jums, bet jei man kas po šonkauliais laikytų įspaudęs pirštus, aš irgi pradėčiau jausti kažką keista. Be to, Mesmeris, jei taip galima sakyti, pats buvo gana „mesmerizuojantis“, ypač moteriškosios lyties atstovėms – šios seansuose aimanuodavo, rėkdavo ir alpdavo. Būtent Mesmerio vardas davė pradžią angliškam žodžiui mesmerize, t.y. hipnotizuoti, įtaigauti. Neretai seansus Mesmeris užbaigdavo grodamas stikline armonika. Iki 1780-ųjų klientų atsirado tiek daug, jog teko formuoti grupinius seansus. Kambario viduryje stovėdavo apie 30 cm aukščio indas, vadintas baketu (baquet), kuris būdavo pripildytas „magnetizuoto“ vandens. Indo dangtelio kraštuose buvo skylės metaliniams strypams įstatyti. Strypai tam tikru kampu būdavo nulenkti išorėn ir skirtingame aukštyje, reprezentuodami kūno dalį, kuri bus veikiama. „Pacientai“ viena ranka paimdavo už metalinių strypų, kita nykščiu ir smiliumi suimdavo kaimyno nykštį ir spausdavo jį tam tikrais laiko intervalais, kad magnetizmas per visą grupę tekėtų tolygiai. Norint užtikrinti tinkamą laidumą šioje žmonių grandinėje, baketą su „pacientu“ jungė virvė, kuri po to pereidavo prie kito, sujungiant visą ratą (šiukštu, be mazgų, nes jie galėjo sutrikdyti laidumą!). „Gydomasis“ poveikis pasireikšdavo atėjus Mesmeriui, kuris specialiais judesiais ir žvilgsniu nesiliesdamas tariamai sugebėdavęs keisti gyvybinės jėgos tėkmę.

Kur buvę, kur nebuvę, atėjo 1784 metai, į Mesmerio gyvenimą atnešę daug sumaišties. Tuometinio Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI žmona Marija Antuanetė, kaip ir Mesmeris, buvo kilusi iš Austrijos ir nesikuklindama jam reiškė simpatijas: jį globojo, Austrijos kilminguosius nukreipdavo pas jį gydytis ir net norėjo skirti oficialią pensiją. Medikų, mokslininkų bendruomenių susirūpinimas tokia padėtimi ir skeptiškos pozicijos įtikino karalių Liudviką XVI suformuoti Karališkąją Komisiją Mesmerio gydymo metodams patikrinti. Čia prasideda smagiausia dalis. Komisijoje buvo tikra tų laikų mokslinė „grietinėlė“: vienas iš šiuolaikinės chemijos pradininkų Antoine Lavoisier, gydytojas Joseph-Ignace Guillotin, sukūręs giljotiną, astronomas Jean Sylvain Bailly ir tuo metu Paryžiuje buvęs Amerikos ambasadorius Benjamin Franklin, apie kurio žinias elektros srityje rašyti net nereikia. Tai buvo ypatinga akimirka žmonijos istorijoje, detaliau aprašyta Stephen Jay Gould 1991 m. išleistoje knygoje Bully for Brontosaurus, nes Karališkosios Komisijos atliktas tyrimas ir pateikta ataskaita yra pirmasis toks tyrimas istorijoje bandant demaskuoti paranormalius ar pseudomokslinius teiginius. Gouldas šią ataskaitą pavadino „tvirtu racionalumo jėgos ir grožio įrodymu“, „pagrindiniu žmonių racionalumo istorijos dokumentu“ ir pasakė, kad „ji turėtų būti išgelbėta iš dabartinės nežinios, išversta į visas kalbas ir perspausdinta organizacijų, pasišventusių šarlatanizmo atskleidimui ir racionalių minčių saugojimui“, ką ir padarė žurnalo ir tinklaraščio Skeptic redakcija bei galbūt ateityje atliksime mes. Tai tikrai puikus tekstas, kurį rekomenduoju paskaityti visiems, norintiems suprasti kai kuriuos elementarių mokslinių eksperimentų principus, aktualius ir šiomis dienomis. Nenuostabu, bet Mesmeris atsisakė bendradarbiauti su komisija, todėl teko kreiptis į jo geriausią mokinį d‘Eslon, pradėjusį nuosavą praktiką. Pagrindinė užduotis buvo patikrinti, ar gyvūninis magnetizmas išvis egzistuoja, ir komisija ilgai netruko pastebėti, jog gyvūninio magnetizmo neįmanoma aptikti tradicinėmis juslėmis. Na, nieko tokio: gravitacijos – taip pat, bet Niutonui problemų dėl to nekilo. Gyvūninį magnetizmą buvo galima tirti pagal jo poveikį kitiems objektams: ilgainiu atsirandantį sveikatos pagerėjimą arba laikiną poveikį žmogaus kūnui bei atsirandančius pastebimus pokyčius. D‘Eslon primygtinai siekė, kad gyvūninis magnetizmas būtų tiriamas pagal pirmąjį kriterijų, tačiau komisija to neketino daryti dėl kelių priežasčių. Pirmiausiai, vaistų ar kitų gydymo metodų poveikiai organizmui ne visada būna aiškūs net ir taikant tikrus gydymo metodus, tai ką būtų galima galvoti apie gyvūninį magnetizmą, kurio pats egzistavimas abejotinas? Antra, jau nuo senų senovės buvo aišku, kad ligos turi savo eigas, todėl išgijimas galėtų būti ir dėl elementaraus sutapimo, klaidingai jį priskiriant gyvūniniam magnetizmui. Du paprasti principai iš XVIII a., dažnai užmirštami ir šiandien.

Karališkoji Komisija gyvūninio magnetizmo poveikio tyrimą pradėjo nuo savęs. Jie reguliariai eidavo „magnetizuotis“, bet seansai buvo bevaisiai. Tuomet eksperimentas buvo išmėgintas su 7 žemesnės klasės atstovais, tačiau tik trys, visi iš žemesniosios klasės (!), jautė kažką reikšminga, todėl Komisija nusprendė, kad tai įtaigos pasekmė. Dažnai elementarus akių užrišimas ir įtikinimas, kad pacientai ar objektai yra magnetizuoti, pademonstruodavo, jog teiginiai apie gyvūninį magnetizmą yra iš piršto laužti. Po daugelio nepasitvirtinusių eksperimentų, Komisija galiausiai nusprendė, jog įrodymų gyvūniniam magnetizmui nėra, todėl nėra ir jo panaudojimo galimybės bei tikslų. Paskelbtoje ataskaitoje buvo teigiama, kad gydymo poveikis priskirtinas „vaizduotei“. Paradoksalu, bet įgaliotinių tyrimo ataskaita magnetizmo vystymuisi nepakenkė, priešingai, tai suveikė kaip reklama, ir gyvūniniu magnetizmu buvo labiau susidomėta. Mesmeris po ilgų blaškymųsi bei kelionių iš ir į Prancūziją galiausiai mirė 1815 m. kovo 5 d. Vokietijoje, tačiau „magnetinė“ istorija čia nesustojo. Manote, kad per daugiau nei 200 metų toks gydymo metodas tikrai turėjo išnykti? Toli gražu. 1799 metais Konektikuto gydytoja Elisha Perkins pradėjo rekomenduoti žmones ir arklius gydyti pasitelkiant „metalinius traukėjus“, kurie iš pažeidimo vietų „ištraukdavo nuodingą elektrinį skystį, tūnantį kenčiančiojo kojose“, vėlyvaisiais 1800-aisiais Sears kataloge buvo reklamuoti gydytojo Thatcher magnetiniai priedai batams, drabužiams, teigiant, kad tai išgydys visas išgydomas ligas, nesvarbu, kokia priežastis, o XX a. gydytojas Albert Abrams, American Medical Association pavadintas „XX a. šarlatanų dekanu“ viešai skelbė, kad kiekviena organų sistema ir pats pacientas yra „nuderinti“ tam tikram elektromagnetinio spektro bangos ilgiui.

Kalbant apie magnetus, svarbu atskirti statinio ir dinaminio lauko magnetus, nes pastarieji sugeba indukuoti elektros srovę ir jų poveikis šiuo metu turi daugiausiai, nors ir kuklių mokslinių įrodymų. Taip pat į šią diskusiją reiktų nevelti transkranijinės magnetinės stimuliacijos, naudojamos klinikinėje praktikoje diagnostiniais ir terapiniais tikslais. To paties negalima pasakyti apie statinį magnetinį lauką sukuriančius magnetus, kurie ir yra pagrindinis daugelio šarlatanų, tame tarpe ir Mesmerio, įrankis. Statinis magnetinis laukas neindukuoja srovės ir dažniausiai būna itin silpnas. Stiprumas papildomai mažėja tolstant nuo magneto, ir 1 cm atstumas yra pakankamas ženkliam lauko susilpnėjimui. Tai svarbu, nes magnetai dėkluose fiksuojami prie rankos, kojos ar kitos kūno vietos tikintis poveikio giliesiems audiniams, kai iš tikrųjų norimos vietos magnetinis laukas gali ir nepasiekti. Dabar jų naudojimas gydyme ne tik tebėra įrodymų stokojanti sritis, bet ir tapo geru pasipelnymo šaltiniu: sportininkai tiesiog užverčiami magnetiniais tvarsčiais, pagalvėmis, batų priedais, magnetinėmis apyrankėmis, kelių raiščiais ir dar bala žino kuo – panašu, kad vienintelis apribojimas tokio pobūdžio produktams yra vaizduotė. Magnetų panaudojimas skausmo gydymui yra vienas pagrindinių „arkliukų“, kuriam amerikiečiai kasmet išleidžia daugiau nei 300 mln. dolerių, tačiau tai taip pat nėra tinkamais įrodymais grįsta praktika. 2004 metais atliktas tyrimas Patients who wore standard magnetic bracelets reported reduced pain from osteoarthritis of the hip or knee compared with patients wearing placebo bracelets mėgino pademonstruoti magnetinių apyrankių efektyvumą gydant artrito skausmus. Autoriai atkreipė dėmesį, kad panašiuose tyrimuose su statinio lauko magnetais visada iškyla metodinių problemų: netinkamas magnetų stiprumas, tipai, per mažos imtys ar blogas pacientų maskavimas, ir siekė jų išvengti patys, tačiau ne itin sėkmingai. Iš 194 pacientų, 66-iems prie vidinės riešo pusės buvo pritvirtinti standartiniai neodimio magnetai, 64-iems – silpni magnetai, o dar 64-iems – placebo apyrankės. Po 12 savaičių neodimio magnetų grupėje skausmo sumažėjimas buvo didesnis lyginant su placebo grupe, bet ne statistiškai reikšmingas. Autoriai negalėjo pasakyti, ar tariama analgezija buvo dėl specifinio magnetų poveikio, placebo efekto ar jų kombinacijos. Tiesa sakant, statinio magnetinio lauko magnetų tyrimai dažnai duoda teigiamų rezultatų, tačiau neaišku, ar tie rezultatai tikrai atspindi gydomąjį magnetų poveikį, ar tiesiog yra prastas magnetų maskavimo rezultatas. Magnetai yra, na, magnetai – juos lengva aptikti dėl traukos, ir pacientai gali tai padaryti sąmoningai ar nesąmoningai. Fibromialgija sergantys pacientai po 6 mėnesių miegojimo ant specialių čiužinių su magnetais pasižymėjo geresne savijauta, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo lyginant su įprastais čiužiniais nebuvo, be to, kontrolinės grupės pacientų buvo bene per pus mažiau. Tiesiog vienuose iš čiužinių magnetai buvo įdėti paviršiuje, palengvinant jų aptikimą ir taip panaikinant maskavimo efektyvumą. Magnetinių vidpadžių tyrimas pusiausvyros gerinimui padėjo sumažinti pacientų pozicinį nestabilumą, tačiau vidpadžiai pasižymėjo kitokiu elastingumu nei paprasti vidpadžiai, ir autoriai pripažino, kad tai galėjo turėti įtakos rezultatams. Tas pats buvo ir mėginant magnetais gydyti lėtinį dubens skausmą – pagerėjimas buvo, tačiau pacientės tiksliau atspėjo, koks gydymo metodas joms buvo taikytas. Netinkamas maskavimas yra didelė problema, priverčianti pacientus ir jų būklę vertinančius gydytojus duomenis interpretuoti šališkai. Tą puikiai perteikia teksto pradžioje minėti Karališkosios Komisijos eksperimentai, kuomet neretai užtekdavo tiesiog užrišti tiriamajam akis, ir jis pradėdavo klysti, kur jaučia ir ar išvis jaučia gyvūninio magnetizmo poveikį. 2002 m. The Journal of Family Practice išspausdintame tyrime su tunelinį riešo sindromą turinčiais pacientais maskavimas buvo atliktas kitaip, neduodant „tyrinėjimo laisvės“ pacientams: 45 minutėms ant pacientų riešų buvo pritvirtintos 1000 Gausų magnetinio lauko stiprumo magnetus arba placebo metalinius diskus turinčios apyrankės, visą laiką sekant, kad pacientai nieko su jomis nedarytų. Rezultatas? Reikšmingo skirtumo tarp simptomų pasireiškimo placebo ir magnetų grupėse nebebuvo. Be to, skausmas sumažėjo abiejose grupėse, todėl kyla klausimas ne tik dėl maskavimo svarbos vertinant gydymo metodo efektyvumą, bet ir dėl magnetų fiksacijos ant kūno metodų galimo teigiamo poveikio. Siekiant įvertinti analgetinį magnetų poveikį iš platesnės perspektyvos, 2007 m. atlikta magnetų poveikio skausmui metaanalizė Review: evidence does not support use of static magnets for pain. Buvo ieškota randomizuotų kontroliuojamų tyrimų, lyginusių magnetų poveikį su placebo ar mažo magnetinio lauko stiprumo magnetų poveikiu. Kaip ir reikėtų tikėtis, išanalizavę 25 tyrimus, kuriuose dalyvavo 1582 žmonės, autoriai nusprendė, kad magnetų naudojimas skausmui gydyti yra nepagrįstas.

„Bet, kas čia tokio, juk nekenkia?“

Taip, nekenkia. Statinio lauko magnetai žalą organizmui padarys nebent jei vieną kitą prarysite. Tačiau žala gali būti kita, netiesioginė, nuo masinės žmonių dezinformacijos ir visuomenės išprusimo mažėjimo, iki bereikalingo pinigų leidimo ir ydingos „savigydos“ paliekant ligą negydomą specialistų. Žinoma, būtų naivu manyti, kad magnetinis laukas ar jo pasikeitimas net teoriškai nė trupučio neveikia mūsų audinių – visgi esame cheminių elementų mišinys, kurio intraląstelinės ir ekstraląstelinės terpės pripildytos laisvai cirkuliuojančių jonų, o ląstelių funkcionavimas priklauso nuo abipus jos membranos katijonų ir anijonų sukuriamo ramybės ir veikimo potencialų, bet, kaip žymus iliuzionistas ir skeptikas James Randi dažnai mėgsta sakyti, nėra skirtumo, ar teiginiai turi teorinį pagrindą – svarbiausia, ar tai veikia. Pacientai turi būti informuoti, jog gydymas magnetais nėra tvirtus mokslinius įrodymus turinti praktika, o jei tai nepadeda, gydytojų pareiga būtų bandyti įkalbėti pirkti pigiausius – taip bent bus sumažintas skausmas piniginei.

2 thoughts on “Magnetai, maskavimas ir istorijos pamokos.

  1. Dekui, puikus straipsnis. Butu idomu ji truputi pratesti paminint kokie yra dinaminiu magnetu efektai ir ju naudos irodymai.

    • Dėkui. Tuomet ateityje pasistengsiu parašyt ir apie juos. Jei trumpai, yra duomenų apie dinaminio magnetinio lauko teigiamą poveikį kaulų lūžių gijimui, tačiau plačiau dar reiktų paieškoti.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *