Sąmokslo psichologija: kodėl žmonės tiki sąmokslo teorijomis?

Sąmokslo teorijos lydi žmoniją nuo istorijos pradžios iki mūsų dienų. 64 m. kilo Didysis Romos gaisras ir iki pat šių dienų nėra žinoma, dėl kieno kaltės ugnis sunaikino didelę Amžinojo Miesto dalį. Vieni romiečiai apkaltino imperatorių Neroną, o šis savo ruožtu kaltę suvertė krikščionims. Nors dauguma dabartinių istorikų mano, kad nei Romos valdovas, nei šios religinės grupės atstovai nebuvo kalti dėl gaisro (kuris galėjo kilti ir netyčia), slaptu sąmokslu įtarti tiek vieni, tiek kiti. Viduramžiais žydai kaltinti šulinių nuodijimu, o Naujųjų Laikų pradžioje įvairūs slapti kėslai (ir milžiniškos galios) pradėtos priskirti tokioms organizacijoms kaip rozenkreiceriai, laisvieji mūrininkai (masonai) ar jėzuitai.

Taigi matyti, kad sąmokslo teorijų negalima priskirti vien tik konkretiems istoriniams laikmečiams. Žinoma, pagrindine jų egzistavimo priežastimi reikėtų laikyti faktą, kad toks dalykas kaip sąmokslai būna ne tik įsivaizduojami, bet ir labai realūs. Štai, pavyzdžiui, 1865 m. įvykęs JAV Prezidento Abraomo Linkolno nužudymas yra tiesioginė slapta suregzto plano pasekmė. Kitas realus sąmokslas įvykdytas 44 m. pr. Kr. Romoje, kuomet nužudytas Julijus Cezaris, o lapkričio 5 d. Anglijoje ir dabar minima kaip Guy’aus Fawkeso bei kitų suokalbininkų vykdyto (tiesa, nepasisekusio) prieš karalių nukreipto Parako sąmokslo dalis.

Nepaisant tokių konspiracijų realumo, į kurį būtina atsižvelgti kalbant ir apie nuo tikrovės nutolusius prasimanymus, egzistuoja daugybė teorijų, aiškinančių pačius įvairiausius svarbius (o kartais ir visus) įvykius per sąmokslų prizmę. Vien analogija su realiais įvykiais to paaiškinti negalima, turi egzistuoti tam tikri psichologiniai mechanizmai, sukuriantys polinkį įžvelgti tai, ko nėra. Garsus JAV skeptikas, psichologas ir mokslo istorikas Michaelis Shermeris išskiria dvi bendro pobūdžio mąstymo savybes, lemiančias sąmokslo teorijų gajumą: paterniškumą ir agentiškumą.

Paterniškumas (angl. patternicity) nurodo žmogui įgimtą polinkį chaose įžiūrėti tvarką. Čia kaip labai geras pavyzdys gali pasitarnauti garsioji veido Marse nuotrauka, kurią virš Raudonosios planetos Cidonijos regiono padarė NASA kosminis aparatas Viking Orbiter.

Marso “veidas”. Kairėje pirmoji nuotrauka, sukėlusi ažiotažą, o dešinėje nauja aukštesnės kokybės tos pačios vietos fotografija. (c) NASA

Nors tai tik šviesos ir šešėlių žaismas, žmogaus smegenys yra linkusios įžvelgti veidą. Taigi tikrame chaose smegenys sukuria tvarkos iliuziją, net jei ta tvarka iš tiesų ir neegzistuoja. Tokia psichologinė savybė labai naudinga žvelgiant iš evoliucinės perspektyvos. Įsivaizduokite situaciją, kuomet gilioje senovėje vienas Homo sapiens rūšies atstovas nutaria pažvejoti. Įbridęs giliai į vandenį jis laukia iškėlęs žeberklą, kol pasirodys grobis. Staiga mūsų stebimas Homo sapiens akies krašteliu pamato staigų didelio objekto judesį. Kas tai? Pavojingas plėšrūnas, nuodingas padaras ar dar koks pavojus? O gal tik saulės atspindžiai raibuliuojančiame vandens paviršiuje apgaudinėja? Neegzistuojant paterniškumui, toks pamatytas vaizdas nesukeltų jokių klausimų – chaosas ir viskas. Tuo tarpu paterniškumas verčia sudvejoti – vis tik tame vaizdiniame triukšme buvo kažkas panašaus į pavojingą padarą. Jei mūsiškis Homo sapiens išlips iš vandens, tai jam nekainuos daug, galbūt pagaus viena žuvimi mažiau. Jei jis nutars vandenyje pasilikti, gali žūti. Kitaip tariant, tikėtina žala gerokai didesnė už tikėtiną likimo vandenyje teikiamą naudą. Vadinasi, toks elgesys, kuomet atsižvelgiama į paterniškumą, tampa adaptyviu, kadangi atsargumo kaštai nė iš tolo neprilygsta nereagavimo sukuriamai žalai. Kitaip tariant, geriau įžiūrėti tai, ko nėra, negu nepamatyti to, kas yra.

Agentiškumas (angl. agenticity) yra psichologinis polinkis įvykius sieti su sąmoningu veikėjų elgesiu. Tai leidžia paaiškinti pačius įvairiausius įvykius nuo žemės drebėjimo (Toras į žemę trenkė kūju) iki ekonominių procesų, kuriuos valdo koks nors Bilderbergo grupės narys, o vaikiški meškiukai turi pomėgį naktimis kalbėti (kaip ir žvėrys per Kūčias). Kitaip tariant, net ir negyviems objektams kartais suteikiamos tik gyvųjų turimos savybės. Toks manymas, kad visi procesai valdomi, veda ir prie tikėjimo supergalingais veikėjais, galinčiais nuveikti neįtikėtinus dalykus. Knygoje Supersense: Why We Believe in the Unbelievable mokslininkas Bruce’as Hoodas tokią sąmoningų veikėjų įžvelgimo tendenciją aptaria išsamiau. Anot jo, polinkis suteikti sąmoningo veikėjo savybes net ir negyviems daiktams leidžia pasaulį interpretuoti racionaliau ir taip paversti jį labiau prognozuojamu. Lygiai taip ir įvairių įvykių suvokimas per tam tikrų individų intencijas leidžia pasaulį sau vaizduoti aiškesniu ir dėl to tinkamesniu gyventi.

Kartu paterniškumas ir agentiškumas leidžia chaotiškuose įvykiuose įžvelgti tvarką ir priskirti ją tam tikrų veikėjų darbui. Pavyzdžiui, visiems buvo žinoma apie nesutarimus tarp Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II ir Velso princesės Dianos. Kuomet pastaroji bėgdama nuo persekiojančių paparacių žuvo Paryžiuje (nelaimingas atsitikimas), tarp konflikto karališkojoje šeimoje ir avarijos įžvelgtas ryšys, kuriam pagrįsti pasitelktas slaptas karalienės, jos vyro Edinburgo hercogo Filipo bei sosto įpėdinio princo Čarlzo sąmokslas. Taip suveikia ir agentiškumas (karališkoji šeima kaip veikėjai su tikslu pašalinti Dianą), ir paterniškumas (ryšys tarp nesutarimų ir nelaimingų atsitikimų), neatsižvelgiant į galimus paprasčiausius sutapimus.

Tinkamai sudėliojus veikėjus bei atradus sąryšius, atsiranda sąmokslo teorija, o kartu įsijungia ir kiti psichologiniai žmogiškojo mąstymo aspektai. Visų pirma tai tendencija pabrėžti tinkamus faktus ir atmesti netinkamus (confirmation bias). Pavyzdžiui, Rugsėjo 11-osios sąmokslo teorijų atveju bus akcentuojama tai, kad plienas lydosi prie daug aukštesnės temperatūros nei dega lėktuvų kuras. Bet tuo pačiu visai pamirštama apie tai, kad pražūtingam plieno susilpnėjimui tokios kuro temperatūros daugiau negu pakanka. Antra, po įvykio žmogus būna visur linkęs įžvelgti prieš tai nepastebėtus „pranašiškus“ ženklus (hindsight bias): nuo įtartinų veidų iki neva ne vietoje palikto automobilio. Tai tik dar labiau sustiprina nepasitikėjimą oficialiais įvykių paaiškinimais, kadangi viskas pradedama laikyti reikšmingu.

Toks konspiracinis mąstymas labai dažnai būna susijęs ir su tos visuotinai priimtos versijos neišmanymu (ir nenoru gilintis į joje esančius argumentus, nes vis tiek viskas neva melas). Žymus amerikiečių teisininkas Vincentas Bugliosi (dirbęs kaltintoju garsiojoje Charleso Mansono byloje, knygų Helter Skelter ir Reclaiming History: The Assasination of President John F. Kennedy autorius) pasakoja, kad dar net neišleidus pro-sąmoksliško Oliverio Stone’o filmo J.F.K. nemažai teisininkų manė, kad su oficialia versija (t.y. Warreno komisijos ataskaita) ne viskas yra gerai ir joje pateikiamos išvados, kad 35-asis JAV Prezidentas buvo nužudytas vieno veikusio Lee Harvey Oswaldo, neatitinka tikrovės. Viename susitikime su kitais teisės specialistais Bugliosi paklausė, kiek iš jų mano, kad pripažintas istorijos variantas nėra teisingas. Maždaug devyni iš dešimties pakėlė ranką. Paklausus, kiek iš jų yra skaitę tą neva klaidinančią Warreno komisijos ataskaitą, tik keletas atsakė teigiamai. Kitaip tariant, oficiali versija neteisinga laikoma net su ja nesusipažinus, o leidžiant įvairioms lengvai skaitomoms pro-sąmoksliškoms knygoms ir filmams formuoti nuomonę, informacijos papildomai netikrinant.

Šiame įraše trumpai apžvelgiau, kodėl žmonės yra linkę tikėti sąmokslo teorijomis. Pirmiausia tam didžiausią įtaką daro paterniškumas ir agentiškumas. Taip pat prisideda ir įvairios kitos prigimtinės žmogaus psichologijoje užkoduotos mąstymo tendencijos (pavyzdžiui, atsižvelgimas tik į teorijai tinkančius faktus). Kitame straipsnelyje aptarsiu pagrindinius skirtumus tarp tikrų ir įsivaizduojamų sąmokslų. Kodėl galime būti tikri, kad dėl Abrahamo Lincolno mirties buvo kaltas Johnas Wilkesas Boothas ir jo sėbrai, tačiau tikėti, kad karalienė Elžbieta II yra reptilianų rasės atstovė neverta?

4 thoughts on “Sąmokslo psichologija: kodėl žmonės tiki sąmokslo teorijomis?

  1. Gali pasirodyti tik atsitiktinumas, kad autorius “pamini reptilianus” – gero pavyzdžio delei. Tačiau akivaizdu, kad kad reptilianai yra tikrovė – tai gerai dokumentuota youtube.com ir kituose patikimuose šaltiniuose. Labai tikėtina,
    kad pats autorius yra reptilianas ir rašo šiuos straipsnius konspiraciniais tikslais iš savo bazės Antarktyje.

    • Tiesą sakant, viename iš tų dokumentinių filmų mane netgi ir pamatyti galima, nėra ko čia slėpti! Tik, va, šaltoka čia, berašant pirštai (juk reptilianai šaltakraujai) stingsta…

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *