Šįkart tai asmeniška.

2001 m. rugsėjo 11-osios teroro išpuoliai sukrėtė visą pasaulį. Tada buvau dar vaikas. Mama gamino virtuvėje, aš žaidžiau kitame kambaryje. Išgirdau jos šūksnį, atbėgau. Atsimenu, kad abu stovėjome ir žiūrėjome į televizoriaus ekraną. Jame buvo rodomi įrašai, kaip vienas po kito du keleiviniai lėktuvai trenkiasi į Pasaulio prekybos centrus. Pamenu susijaudinusią žinių pranešėją, išgasčio apimtą mamą, sprogimus, liepsnas ir vienas po kito griūvančius dangoraižius. Daugiau nepamenu nieko. Jokių emocijų, jokio asmeniškumo, jokios baimės. Viskas vyko „ten kažkur toli, kur manęs neliečia“, tarsi filme. Buvau vaikas, greit po to, greičiausiai, nuėjau užsiimti savais reikalais. Tada tikrai nesugebėjau suvokti šio išpuolio masto ir įtakos ateičiai. Net ir praėjus penkeriems, dešimčiai metų šis suvokimas ateina tik palaipsniui. Tai buvo beprecedentis įvykis, kardinaliai pakeitęs požiūrį į tai, kaip mes dabar žiūrime į saugumą, privatumą, religiją.

2015 m. lapkričio 13 d. su kolegomis buvome gydytojų renginyje. Nuotaika pakili, viskas praėjo puikiai. Kitą rytą sėdėjau lovoje ir suglumęs spoksojau į telefono ekraną: Paryžiuje – teroro išpuoliai, koordinuotos teroristų atakos su įkaitais, savižudžiais sprogdintojais ir susišaudymais. 129 žmonės žuvo, 352 sužeisti, nukauti 7 teroristai. Atsakomybę dėl teroro išpuolio prisiėmė Islamo valstybė, pridėdama, kad tai – tik pradžia. Ironiška, lapkričio 13-oji – Pasaulinė gerumo diena. Paryžius šiais metais jau buvo teroro išpuolių taikiniu, kai sausio mėnesį į satyrinio žurnalo Charlie Hebdo patalpas įsiveržė ir 12 žmonių nužudė du broliai, o jų bendrininkas užgrobė parduotuvę ir nužudė 4 žmones. Mano pakili nuotaika dingo. Ją pakeitė nežinomybė ir, turbūt, pirmą kartą – baimė, kurios nejaučiau net įsisiūbavus konfliktams Ukrainoje. Aš nežinau, kas yra karas: nesu jame buvęs. Man tai – hipotetinis reiškinys, kažkas, apie ką skaičiau istorijos vadovėliuose ar dabar pamatau internete. Tokių, kaip aš, tarp jaunimo – dauguma, ir dėl to reikia tik džiaugtis. Tikiuosi, kad mano vaikai taipogi žinos, kas yra karas, ne iš asmeninės patirties. Gaila, bet yra ir kita žmonių dalis, kuriems net ir dabar karas – kasdienybė. Tokie teroro išpuoliai, tik tūkstantį kartų blogesni, vyksta kitose pasaulio vietose. 4 metus trunkantis karas Sirijoje tarp gyventojų, Assad režimo ir Islamo valstybės jau nusinešė daugiau nei 210 tūkstančių gyvybių, kurių daugiau nei pusė – civiliai, 31 žuvę ir 72 sužeistų po sprogimo Yola, Nigerijoje, siejama su Boko Haram – dar viena islamų ekstremistų grupuote, o Izraelio ir Palestinos konfliktai, atrodo, nesibaigiantys ir reguliariai pareikalauja aukų. Tai – tik neįtikėtinai maža dalis to, kas vyksta kasdien. Kodėl Paryžiaus atakos sukėlė tokį samyšį? Kodėl tai patapo „asmeniška“? Nes tai – arčiau mūsų? Gal. Nes kuris nors Paryžiuje esame pabuvoję? Galbūt. Nes socialiniuose tinkluose visam tam skiriama labai daug dėmesio? Iš dalies. Nes niekas nesitikėjo, kad tai gali įvykti Paryžiuje? Būtent. Prancūzija mūsų mintyse tikrai nebuvo viena iš tų šalių, kurioje galėtų prasidėti teroro išpuoliai. Karas mums vis dar yra reiškinys „ten“, šalyse toli toli, kur prastas išsilavinimas, blogos gyvenimo sąlygos, prasta higiena, keistos, mums nepažįstamos religijos ir, pripažinkime, kitokia odos spalva. Įvykiai Prancūzijoje, kaip ir JAV 2001-aisiais, parodė, kad, norint, paliesti galima bet ką, ir tai baugina labiausiai.

Gal po keliasdešimties metų į paviršių iškils negirdėti faktai, kurie visiškai pakeis mūsų suvokimą apie 9/11, Islamo valstybę ar kitus jau istorinius įvykius. O gal ir ne. Faktas, kad įvyko tragedija, tačiau ji – ne vienintelė. Tokie įvykiai vyksta kasdien, tik už tūkstančių kilometrų nuo mūsų. Šiomis dienomis man nė motais, kas tiesa, kas melas. Norisi tiesiog būti su savo artimaisiais, norisi jausti, prisiminti, iš to mokytis. Norisi padėti.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *