Šįkart tai asmeniška.

2001 m. rugsėjo 11-osios teroro išpuoliai sukrėtė visą pasaulį. Tada buvau dar vaikas. Mama gamino virtuvėje, aš žaidžiau kitame kambaryje. Išgirdau jos šūksnį, atbėgau. Atsimenu, kad abu stovėjome ir žiūrėjome į televizoriaus ekraną. Jame buvo rodomi įrašai, kaip vienas po kito du keleiviniai lėktuvai trenkiasi į Pasaulio prekybos centrus. Pamenu susijaudinusią žinių pranešėją, išgasčio apimtą mamą, sprogimus, liepsnas ir vienas po kito griūvančius dangoraižius. Daugiau nepamenu nieko. Jokių emocijų, jokio asmeniškumo, jokios baimės. Viskas vyko „ten kažkur toli, kur manęs neliečia“, tarsi filme. Buvau vaikas, greit po to, greičiausiai, nuėjau užsiimti savais reikalais. Tada tikrai nesugebėjau suvokti šio išpuolio masto ir įtakos ateičiai. Net ir praėjus penkeriems, dešimčiai metų šis suvokimas ateina tik palaipsniui. Tai buvo beprecedentis įvykis, kardinaliai pakeitęs požiūrį į tai, kaip mes dabar žiūrime į saugumą, privatumą, religiją. Continue reading